2013 m. kovo 31 d., sekmadienis

Šuberto sonata




Mažytis kambarys -
Tik dviems;
Knygoms ir muzikai vieta,
Palėpė ir mansarda
Su langu į sodą,
Kur krinta obuolys nakčia
Ir visas sodas
Kvepia obuoliais,
O žemė sugeria garsus
Vienodai tyliai,-
Kaip ir muzikos garsai
Atsimuša į obelis...
Dabar dar krečia kūną
Tonų virpuliai -
Tai vienišas gyvenimas
Jautriausios sielos muzikanto.
Jis liko amžinas
Su savo muzika
Ir amžinas vėl žydi sodas.


Praregėjimas




Kas bus,
Kai šventė baigsis?
Ir vėl šiokiadieniai, darbai,
Ant stalo duonos trupiniai,
O užstalėje - vieniši seneliai,
Kitur net alkani vaikai...
Yra namai,
Yra benamiai,
O šventė su visais -
Tiktai viena diena,
Kada kiaušinis
Marga žemė
Su skirtingais šonais
Ir smailais, bukais galais...
Šiandieną mes laimingi,
Kai esame dar su visais.



Tiesiog - žmogus




Didingos ir aukštos šventovės;
Po plytą, akmenį
Viršum senovės pamatų,
Kur šventą ugnį saugojo,
Jei ji užgestų,
Būtų visiškai tamsu...
Jų rūsiuose – valdovai,
Karstai iš geležies,
Apkaustyti net auksu,
Baltu sidabru...
Ir nustembu,
Kai pamatau,
Ką patys žmonės statė
Ir vėl griovė,
Kai kur neliko pamatų -
Net ištisų tautų.
Prasto žmogaus darbai -
Malda tik dievui
Už savo valdovą...
Gal pasiekė malda ir dangų,
Liko amžinu žodžiu?
Jie tik vienu vardu – žmogus.







Balta vandens lelija



Ačiū kolegoms už foto

Vinco Mykolaičio - Putino muziejuje

Maži, seni -
Mes tik žemės vaikai
Ir mūsų pėdos mažos,
Per akmenis į upelius
Pavasarį vis brendame.
Kai randame leliją,
Skiname ir uostome,
Kol vienišas saulėlydis
Užtemdo bluostą.
Aš tik jos stiebas,
Vandens srove pagirdytas,
Išmirkęs amžių paslapty,
Ko niekas nebeatmena,
Bet vis dar girdi...
Viena kalba,
Tie patys ir garsai,
Prie piliakalnių smiltys -
Ten vėjas pusto atmintį;
Iš žemės vėl į žemę,-
Visi mes ten palinkę.




Velykos MOTINOMS




Mes – žemės motinos
Aukojame save per sūnus,-
Jie eina į karus
Ir savo žemę gina.
O žemė – juk visų,
Vieta, kur gyveni,
Kur tėvų kryžius
Ir motina prie kojų
Su maldos žodžiu“:
Palaiminti, kas gimė“...
Gyvybės sluoksniai gal keli,
Jeigu suklumpame ir keliamės,
Ir vėl gyvename iš naujo...
Kada ta amžinoji
Prisikėlimo valanda,
Kuria jau ne visi ir tikime...
Kas dieną keliame rankas,
Paskui jas ant krūtinės
Sukryžiuojame -
Tai atpirkimo valanda,
Kas netiki ir tiki.




Nauja gyvybės simfonija




Iš gilumos,
Nuo pat šaknų
Prasideda srovė,
O muzika -
Nuo vieno ir vienintelio akordo;
Mūsų gyvybė kyla
Iš vienos versmės,
Po to gyvenimas
Simfonija pavirsta.
Skamba ir akmenys,
Ir viršuje paukščio giesmė,
Nakties tyla
Kitais garsais prabyla -
Ten krenta kometa,
Kitam krašte
Užsidega nauja žvaigždė...
Gal ji vienintelė
Mane ir girdi?
Upelis teka muzikos garsais,
Kol vėl į sraunią upę virsta,
Didysis vandenynas
Šniokščia amžinai...
Finalas,
Oi, paskutinis lėkščių kirtis!



Muzikantams


LRT

Pasaulio muzika yra sava,
Dainuoja ir dangaus skliaute
Žvaigždelė vakarinė;
Ant stalo žvakė uždegta -
Tai šiluma, kantrybė.
Po vieną natą sugrota
Visų laikų rauda
Ir vėl į saulę kyla,
Pavirsta giedančiu debesėliu
Ir iš aukštai po lašą pila
Kaip šventą atpirkimą.
Gyvenimo taurė pilna,
Kai muzika nutyla...
Liesk vandenį,
Paliesk švelniai stygas,-
Jos liejasi į vieną
Amžių knygą...
Groti instrumentu -
Tai Dievo dovana,
Prakalbink tylą.


2013 m. kovo 30 d., šeštadienis

Muzika




Marta

Kokia stipri
Moters prigimtis,-
Ji motina ir mylimoji,
Jos rankose viltis,
Kad žemėje rytojus
Bus daug gražesnis
Ir aušra nušvis
Su muzika, harmonija.
Jos akyse šviesa,
Kad ir vaikai užaugs
Dainuodami pasauliui
Ir juos aplenks nelaimės.
Kokis karšta
Moters širdis,
Kai pirštai muziką išgauna
Ir liejasi kaip spindulys
Nuo saulės iki žemės.
Visas gyvenimas -
Gaivus krioklys
Iš sielos gilumos
Į tyrą laimę.


Tiktai su savimi




Oi, būna, kada mirę
Ilgai gyvi išlieka;
Oi, būna, kai gyvi
Trumpam numiršta
Ir vėl sugrįžta aidu
Iš labai labai toli,
Tada sujungi
Abi rankas maldai
Ir žiūri į dangų,
Angelų giesmę girdi,
O tavo kojos žemę spaudžia
Ir atsiplėšti negali...
Oi, būna, kai atrodo,
Kad jau viskas pildosi,
Ką maldoje kalbėjai,
Ką skambina vargonai
Ir iš savo šventovės
Lyg palaimintas eini.
Oi, būna, kad sustoji
Ir nežinia, kodėl verki...




Žemėje ir danguje




Jei tu būsi laimė,
Aš tave sutiksiu;
Jei tu būsi mano,
Aš tave pamilsiu.
Jei tu būsi saulė,
Prie tavęs sušilsiu;
Jei tu būsi smuikas,
Su tavimi verksiu.
Kai tu būsi mano,
Aš tave vadinsiu:
Tu – mano pasaulis,
Aš tave pakelsiu
Į dangaus pasaulį,
Prie žvaigždžių priskirsiu.
Kai aš būsiu tavo,
Duoną padalinsime,
Jeigu tu norėsi,
Vandeniu pavirsiu,
Lūpas sudrėkinsiu,
Kojas tau nuplausiu,
Smiltimi ant tako
Amžinai vadinsiuosi.



Linkiu




Didžiausia dovana –
Širdies gerumas,
Gražiausia meilė -
Rankų šiluma,
Švelniausias žodis „ačiū“
Ir už meilę, už gerumą,
Už margą raštą
Ant seno veido
Ir viską mačiusiuose delnuose...
Mylėkite, vaikai, senus;
Seni, padėkite jiems
Suprasti meilę
Visų širdyje.


Kaip gimsta ir žūsta talentai




Kiekvienas žodis – simbolis,
Kažkoks lemties signalas,
Kuris sukurtas daug anksčiau,
Kada dar protėviai gyveno
Savo dora, tiesa
Ir dainose užrašė
Apie savo darbus,
Savo dainas dainavo prie balanos -
Svajas ir nesėkmes
Ir siuntė dangui giesmę,
Kad ją girdėtų ir aukščiau.
Girdėjau posakį:
Jie buvo pilvo žmonės,
O mes jau išrinktieji
Ir talentai aukščiau“...
Taip žmonės ir save sudievino,-
Iš kitų duoną valgo
Ir neprisimena jau to,
Kuris žemiau...
Tos pačios aistros
Ir tos pačios delnų rievės,
Tik vienų - juodos ir sudiržusios,
O kitų baltos, nes turėjo turto tėvas,
Išleido sūnų, kur aukščiau,
Šiek tiek švariau.
Sakyk, ar aš pamelavau?



Medinukai




Medinius kiaušinius
Kiškelis nešė,
Miške sutiko jį genys:
-Ką čia turi?
Ar tik ne mano miško,
Čia tokie patys raižiniai...
Sakyk!
Taip sudrebėjo kiškio ausys,-
Velykos ryt,
O kaip mažiukams pasirodysi,
Jie laukia jau lizde...
Ir ką daryt?
Prigludo jis prie žemės,
Apsimetė, kad miega
Ir užsimerkė,
Bet kailis visas virpa...
Dar iškapos akis genys?
Pasaulis margas, margas,-
Kiškis pavasarį jau pilkas,
O raibas visada genys.
Pabars, nuskris...



Vakarai




Kada už lango šlapdriba,
Tylu ir neramu,
Nes nematau,
Kaip mėnuo žvaigždėms švyti
Ir akimi ne vienai merkia...
Pirmoji meilė pamiršta,
Bet kužda vis į ausį,
Ką man sakei,
Kaip bučiavai
Ir kokį žiedą dovanojai.
O buvo tai lyg vakar vakare -
Tokia buvo diena,
Kai beržai apšarmoję,
Nuo jų lašais nukrito
Ir sklaidosi po kojomis.
Renku dažnai dienas,
Šventadienį sumoju,
Kad nereikėjo šio ir to,
Ką širdyje nešioju...
Pavydžiu tiems, kas visada
Su šypsena sutinka rytą
Ir eina ištiesta ranka
Nuo vieno slenksčio vis prie kito.
Kas dovanoja, to gana,
Kad kūną išlaikytų,
Bet ir pasako: „Sieloj tuštuma“...
Ką man su tavimi tokiu daryti?



Iš kiškių gyvenimo




Kada prasta diena,
Ziukis savo kieme,
Kai tiktai šventės,
Kur toliau išeina...
Jeigu zuikienė neseka pėdų,
Net ir į galvą neateina,
Kad zuikiui su kita smagu,-
Ten šokiai, dainos.
Nereikia plauti indų:
Duodi pinigų
Ir visko ant stalelio pilna...
O naktį nejauku
Sugrįžti į namus,
Todėl sulaukia ryto
Ir dažnai toks perkaręs pareina...
Ziukienė neša pusryčius,
Pagirdo ir paglosto meiliai -
Juk šitiek laukė,
Net pražiūrėjo savo langus...
Kol ilsisi zuikelis,
Kitas šventadienis ateina.


Pabūkime su pasaka iki pabaigos




Kiekvieno mūsų pasaka -
Iš pat vaikystės,
Kai kaunasi gerieji su piktais,
O laimi tas, kuris galėjo klysti -
Iš tų klaidų prasideda žinojimas,
Kad viską įveikei,
Kas reikia, padarei.
Yra kalnai
Ir statūs šlaitai,
Kai užkopi, saulę matai,
O iki jo vien akmeninės uolos,
Nėra net kur mažiausio virbo
Be vargo ten įkalti,-
Jeigu paslydai, nukritai...
Bet pasaka gera,
Ji saugo gėrį iki pabaigos -
Tikėjimas ir savimi,
Tikėjimas kitais
Ir verčia nuolatos keliauti
Su pasaka, linksmai.



Pernykštis lapas




Ir vėl gražiai prisnigo -
Žiema parodė nagučius
Ir šalčio vakar buvo,
Ledukas po sniegu;
Slidu, labai slidu...
Pernykštis lapas
Ten įstrigo,
Sukaustytas ir guli po ledu,
Giliau – mano senoliai,
Kurių nebeturiu...
Kalbuosi dar su jais,
Iš jų žinių turiu,
Nes dangus mūsų vienas -
Gimiau ir gyvenu.
Žinau, kad ne su saule,
Ne su blyškiu mėnesėliu;
Nepaprastas pasaulis
Aukštai aukštai
Ir po sniegu.



2013 m. kovo 29 d., penktadienis

Margi sakalai



Ačiū Benediktui Januševičiui už foto

Vincas Mykolaitis - Putinas
po 120 metų

Pavasaris –
Sniego ruda puta,
Gyvenimas – audra...
Štai iš dangaus aukštai,
Vėl nusileido sakalai,-
Pakilo taip seniai,
Kur kitas paukštis
Niekad nežvalgys...
Jis suglaudė sparnus
Prie juodos žemės,
Kur kiti suklykia,
Kada lizdus aptikęs,
Nubrėžia juodą lanką
Ir plunksnas palikęs,
Nuskriejo į padangę nykią.
Tai šios dienos paveikslas,
Kada vaikai sustingsta,
Savo tėvų netekę,
Kurie dėl duonos trupinio
Gal su visai išvykę.






Kitoms kartoms (V. Mykolaičio-Putino "Sukilėliai")




Istorija nebūna vienadienė -
Tai amžiaus klodas,-
Kaip žemė ir vanduo...
Ir juodžemio, ir jauros,
Molio sluoksniai,
Apačioje – ugnis.
Kada jausmai atšąla,
Kyla vėl į dangų
Ir baimė, neviltis,-
Kaip liga – drebulys,
Kai krečiamas sielos pasaulis,
Grįžta iš puslapių į žemę
Visa žmogaus būtis.
Istoriją vis rašo išrinktieji,
O apie juos kalba kiti,
Kurie šiems trupinius aukoja,
O patys skendi spindesy...
Poeto graži aureolė,
Kada jis nimfų būryje,
Pasibaigė Valpurgijų naktis
Ir liko tik vainikas,
Jeigu skulptūrą užsakys.
Istorija - ji bus gyva,
Jei kitos kartos ją pratęs,
Kažkas skaitys.


Obelis




Nesibaigė diena,-
Kiek daug nepadariau...
Maniau, kelią nueisiu
Ir jau stovėsiu
Savame sode
Balta obelimi,
Pavasarį ir žiemą nesikeisiu.
Pakėliau galvą
Ir dar kartą supratau,
Kad nemačiau jame
Dar visų paukščių,
Neišgirdau jų ir giesmės,
Kai krisdami vėl kyla
Į beribį aukštį.
Jie prišaukė pavasarį,
Bet aš nepakilau -
Mano lapai žali,
Neparašiau ant jų dar knygos,
Kurią visi skaitytų;
Neištariau ir vieno žodžio,
Kurį visi paukšteliai
Skrisdami kartotų...
Ne, dar turiu
Ir šį pavasarį žydėti.


Versmės




Nemoku atiduoti visko,
Vis noriu padalinti -
Po trupinį, po kąsnį,
Po gurkšnį kiekvienam,
Kuris dar nori valgyti ir gerti
Iš mano rankų,
Iš mano kepalo,
Iš tos pačios taurės;
Prie mūsų žemės prisiglausti
Ir tuos pačius garsus išgirsti,
Ką versmės kalba,
Kaip šaukiasi pavasarį:
-Oi, saule,
Ledą kiek praverk
Ir aš ištrūksiu,
Bėgsiu, lėksiu,
Lietaus lašu sugrįšiu,
Vaivorykštę nutiesiu
Per visą dangų,
Tik properšą atverk...
-Imk mane visą,
Aš – viena,
Sugerk.


Tėvynė - MOTINA




Mano šalis,
Mano gimtinė,
Tu – tik lopšys,
Ant balto beržo pakabintas,
O jį įkėlė MOTINA,
Kuri savo vaikus pagimdė.
Jos akys – tik dangus,
O vėju lekia mintys,
Kad augtų dideli
Ir tartum beržas -
Visose proskynose dygtų,
Prie jų avietės sirptų.
Kiek metuose audrų,
Tiek jis ir linksta,
Bet supasi lopšys,
O mūsų – milijonai
Auga, eina, keliasi
Ir kartais klimpsta,-
Tada nebeskiria draugų
Ir iš eilės visus nuteisia,-
Kas gimdė, kas ir supo,
Kas ranką ištiesė,
Net švęstą vandenį
Pavertęs savo krauju
Ne vieną girdė...
Tokią Tėvynę aš turiu;
Yra juk mūsų žemė,
Į kurią vis galima
Nors atsispirti;
Yra upeliai,
Iš kurių geriu,
Yra ir beržas,
Iš kurio sula
Bus iki kitų metų
Tinkama vis gerti...


Palinkęs beržas




Balti beržai -
Kai kurie tiesūs,
Kiti jau ir palinkę...
Ruduo -
Tai šlapdriba
Ir vėl lietus,
Kas atsitiesia,
O kai kas ir lieka
Į prastą medį panašus...
Pavasaris nuskaidrina -
Žali lapeliai,
Mėlynas dangus
Ir debesėlis plaukia
Virš didelių, nors netiesių,
O kas į žemę žiūri,
Lieka tiktai jos vaiku.
Mylėčiau ir tave,
Su žeme kalbantį,
Pridėčiau žodį nuo savęs,
Jeigu nelinktų keliai
Prie juodosios žemės...
Oi, greitai atsiklaupsiu,
Tu atleisk.


Velykinis kiaušinis




Pavasaris -
Naujų darbų pradžia;
Ne veltui ir Velykos,
Juk ir kiaušinio paslaptis
Net iki šių dienų išliko.
Jį margina visi
Visokiais raštais, vingiais,
Nesikartoja niekas, niekada,
Nes tai kiekvieno mintys.
Jos gula kaip vaga,
Kurią tėvelis arė -
Plytėjo laukas nuo namų
Į giedrą, melsvą dangų.
Toliau jau kelio nebėra,-
Kiaušinis toks, kaip mūsų žemė,
Jis turi smaigalį,
Kuriuo ir daužiame kitus -
Stipresnis laimi...


2013 m. kovo 28 d., ketvirtadienis

Visi mes - giminės




Skiriu vaikaičių promočiutei Stasei Striškienei,
Laptevų tremties aukai

Neliktų ašarų,
Jeigu galėtume
Visus apverkti,
Taip išsilietų Nemunas
Iš savo krantų:
Ir vasarą, ir žiemą;
Rudenį, pavasarį
Po lašą vis lašėtų
Nuo tremtinių iš Lietuvos
Namų stogų.
Nuo karštų ašarų
Varvekliai nesustingta,
Tekės vis sielos upeliu
Ir klausinės dar net vaikaičiai,
Kas turėjo teisę -
Be teismo ir kaltės
Sugriauti likimus.
Jeigu ne ašaros,
Tegu dangus nuteisia,
Kas davė ženklą
Ištremti net vaikus.
Kas dieną jiems
Po ašarą skiriu.







Bitės kruopštumu




Albinui Šileikai

Kuo amžius iškilesnis,
Tuo smulkesnis raštas -
Gilėja kontūrai
Tarsi vandens ženklai;
Plati lenta -
Per visą sprindį
Atspindi patirtį ir mintį,-
Ne viską padarei.
Kiek metų čia žydėjo liepa,
Tiek vasarų šiltų
Vis dūzgė aviliai...
O kur medus,
Tenai ir laikas,
Susicukravęs ir kvapnus;
Iš ten ir pasakos atgimsta
Apie senos močiutės
Prieverpsčių raštus.
Iš jų ant drobės marškinių
Žiedynų spalvos
Ir saulės ratas amžinas,
O mūsų trumpas laikas -
Tai mažos bitės,
Sparneliuose - raibieji 
Raštų apvadai...