Bėgau
akis išdegusi
Per
gruodą, ledą,
Per šalčiu
uždengtas
Upių akis
Į vieną
pradą – saulės ratą.
Kažkas
užkliuvo už šakos,
Kepurę
nuvožė,
Plaukai
nuslydo ant pečių,
Prieš
vėją priklaupiau,
Pasiėmiau
jo atpūstą snaigelę...
Joje tik
vienos raidės:
Pagarba
senoliui,
Kuris
akėjo, arė
Ir pasėjo
dobilų,
Iš kurių
bitės nešė medų.
Pritrūko
avilyje korių,
Pakilo
spiečius jaunas.
Senieji
bitinai
Taip
greitai iščiulpė ir paskutinį
Žiedadulkių
nektarą...
Tiki ar
netiki?
Juk
nesustojo saulės ratas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą