2013 m. vasario 20 d., trečiadienis

Rūšys




Kiekvienas medis
Turi savo kalbą,
Tik ją supranta tie,
Kurie sustoja
Ir dažnai su juo vis kalbasi...
Oi, ne tą patį ošia ąžuolai
Ir žemi krūmai -
Karklai, alksniai,
Kuriems visur gerai
Ir padėkoja motinai,
Kad buvo mokytoja,
O tuo pačiu ir auklė.
Užaugo kiek aukščiau,
Jeigu derlinga žemė,
Bet niekada nežemino
Ir savo mamos...
Kodėl vienišiais tampa ąžuolai
Ir jie iš tos pačios žemės?..
Gal nesvarbu yra rūšis,
O iš aukštybių ženklas,
Kad senas – tai ir žemas,
Bet jų net tokios pačios mamos -
Mokytojos, auklės...
Klumpės.


Komentarų nėra: