Močiutės

„Aš sena, bet ne žliba“,-

Taip sakydavo mama;

Ji ir mirdama dar matė,

Net įverdavo į adatą.

Akinių ji neturėjo,

Bet gerom akim žiūrėjo -

Laimino savo vaikus

Net ir svetimus, gerus.

O vaikaičiai, lyg pipirai,

Į ligonės lovą spyrėsi,

Kad su močiute gulėtų,

Juos paglostyti galėtų.

Ji dainų gražių mokėjo,

Šoko, žaidė, kol galėjo...

Dabar aš visai tokia,

Kaip A+A mama.

O kodėl kiti pasenę

Raukia nosį ir verkšlena?