2013 m. vasario 19 d., antradienis

Duktė


Tėvelio jau seniai nėra,
Bet jo akis matau;
Matau sugrubusius pirštus,
Kaip veja vadeles,
Taiso apynasrį
Ir pažaboja arklį.
Girdžiu, kaip sako arkliui,
Tiesa, jau ne savam,
-Tru, bėri, sarti...
Pakelk kanopą,
Nes nukrito pasaga,
Kaip reikės lauką arti?
Laimė ir nelaimė - visada greta,-
Gyvenime lyg pakinkytas -
Vis prieš plauką...
Dabar vis prieinu prie sartės, 
Bet ji taip pat man svetima,
Pažįsta iš toli,
Pakeliu kibirą su vandeniu,
Jei nepasiekia atsigerti.
Rašau, o ašara aky;
Nebežinau, ar dėl baltų savo 
Ir jos plaukų kaip pusnys,
Bet ne dėl Sartės...

Komentarų nėra: