Anykščiai

Apkeliavau ir dar keliausiu

Po visą pasaulį,

Bet sugrįžtu prie upės,

Kur žilvičiai auga;

Jų kasos merkiasi į šventą vandenį,

Iš jų auglių visa pakrantė,

Nutįsusi ir susirangiusi.

Ant jų nukritusių šakų

Čia peri gulbės, antys

Ir vaikšto sau ramiai

Žmonių nepaisančios,-

Visi savi, visi draugai,

Siaurukas pypina nuo seno -

Niekas ir Anykštoje nesibaido.

Prie bėgių vaikštinėja gandras

Ir neša žabarus į lizdą,

O gal kažkam į trobą

Naują vaiko verksmą?..

Kiek ežerėlių, ežerų,

Apipinti nendre ir meldu,

Pavasarį pražysta ajerai...

Oi, kokios ievos,

Ir vandens lelijos baltos!

Gimtieji mano Anykščiai,-

Kalbu lyg maldą.