Anykščiai

Papuošiu tavo kelnelius

Žibuoklių mėlynų akelėmis,-

Pavasario dangus vaiskus

Tik taip žiūrėti gali.

Pro sniego balto patalais

Ir po ilgos ilgos žiemos

Atsiveria gyvenimas,

Kas buvo ir užšalę...

Tik tokia nekalta

Ir visada balta

Mano senatvėje skarelė;

Aprišiu kalną ir sušildysiu tave,

Gimtine numylėta mano.

Šventi tau žodžiai ir mano malda,

Kad upe plaukiantis šapelis

Iškiltų net iš gilumos

Tarsi žibutės

Mėlynas žiedelis,-

Nes jis – gimtinė mano.