2013 m. vasario 28 d., ketvirtadienis

Prisiminimų takais




Kada tėvai
Palieka gražų atminimą,
Jų pėdomis seka vaikai
Ir jų prisiminimai
Grąžina tėvų praeitį
Net į kitas šalis,
Kitas kartas,-
Lyg plauktų didis laivas
Draugystės gintaro krantais.
Tos vietos,
Kur buvo draugai,
Nelieka tuščios,-
Čia ir visi pažįstami,
Stasys Krasauskas -
Dailininkas ir Lietuvos piligrimas -
Vėl atvedė Tave čionai,
Miela Jekaterina,
Nes ir vaikystės
Nuostabūs vaizdai -
Vilnius ir Nida,
Žavus pajūrio smėlis,
Daina vaikystėje įsiminė gražiai...
Bangų mūša nutyla vakarais
Ir dega vėl draugystės švyturys -
Maskva ir Vilnius -
Per atmintį tiktai.






Pavasario pėdos




Pavasaris neturi kalendoriaus,
Nesirenka dienų nė valandų,
Nežiūri laiko norų,
Tik aš skaičiuoju
Apvalias datas,
Kai baigiasi mėnuo ar metai,
O kiekvienos dienos pradžia,
Kaip girios aidas -
Nueinantis, ateinantis...
Pavasaris paglosto žemę
Ir jos balta skara
Nukrenta nuo galvos,
Tada žibutę jai įsmeigia.
Pernykštis lapas laukia,
Kad nauja žolė
Paslėptų jo senatvės veidą -
Rūškaną , nelygų,
Keltų naują daigą.
Matai,
Šešėliai paskutiniu sniegu eina...






Enciklopedijos




Istorija – parduotos mintys;
Sena knyga ranka rašyta
Ir daug vėl perrašoma
Jau kita ranka.
Istorija – ne vien tik datos,
Bet žmonės kalba -
Tik ne už save.
Kiti įvertina ar kopijuoja
Ir vis užrašo mintį savo
Baltoje paraštėje,
Kai ką ir perkelia
Net į kitą epochą,
Nes daug yra ženklų,
Kuriais pažymi ar išbraukia,
Kas rašančiam netinkama.
Iš daugelio rašytinių paminklų
Atrandama tiesa.
Ar verta vėl rašyti
Enciklopedijas naujas?..

Mažam - mažai




Mažai praranda
Mažas paukštis,
Kai aukštis, jam riba,-
Užtenka jam ir krūmo,
Net žolės,
Kur suka lizdą,
O jo vaikučiai žiūri
Į dangaus gelmes.
Jie mato debesį,
Už jo ir saulę,
Lietaus lašus dažnai
Ir nebežino,
Gal čia saulė verkia,
Kad jie taip žemai...
Plunksnos užauga, skrenda
Į tokį aukštį,
Kaip ir jų tėvai.
Yra riba,
Kuri apsprendžia,
Kam debesų platybės,
Kam žemės smilga
Ir žali takai.




2013 m. vasario 27 d., trečiadienis

Meilės raštas


Anykščių knygų stendas

Pasitaiko,
Kad mamytė ,
Neišmokė net skaityti,-
Mokė siūti,
Mokė austi,
Mokė verpti,
Kepti,virti,
Linus rauti
Ir priglausti...
Kaip kuodelį ir bernelį,
Kaip ir verpstę -
Jo žirgelį...
Sukosi abu ratu
Aplink krosnį
Vis abu...
Oi, bernelis iš virbų
Pynė lopšį,
Net ir du.






Rožės




Dvi rožės susiginčijo,
Kuri gražesnė,-
Bet abi jos dar baltos ir nekaltos,
Neskintos stovi - vienu du,
O viena tik raudona,
Meilės laukianti,
Kas jas greičiau
Ir prie širdies prisegs,-
Jau vakaras, vėlu,
Bijūnas renkasi net iš trijų...
Vienos galvelė
Tik nulinko
Ir palietė pečius,
Kita į akis pažiūrėjo,
Jos žvilgsnis prašė, meldė,
Kad būtų visą vakarą kartu.
Raudona tik prisiglaudė prie lūpų
Ir liko su bijūnu dviese -
Meilė būna tik po du...


Garšva pavasarį




Žmonės perka medžius,
Į Lietuvą gabena
Iš tolimų kraštų -
Net vyšnios žydi iš toli
Ir tai labai gražu.
Kur daug erdvės,
Pražysta palmės,
Banano kekės noksta,
Citrinos ant langų.
Visus juos mylime,
Bet savo garšvą -
Labiausiai už kitus;
Ji net menkai ir žydi,
Bet pirmas vaistas
Ir pavasarinis maistas -
Geriausias nuo visų ligų.
Kas parsiduoda ar parduodama,
Netaps tikru, o tik svečiu.
Kaip šiandien atsitiko,
Kad nepažįstame
Net savo artimų žolių?




Pavasario vėjas



Mažųjų knygos

Koks vėjas...
Neleidžia beržui atsitiesti,
Jis dar nepasiruošęs -
Be lapų žalių...
Lyg grėblio pirštais
Šukuoja jo plikas šakas
Ir mėto, vėto -
Grūdus taip skiria nuo pelų...
Nulūžta dar viena šaka
Ir byra ašaros,
Saldi sula...
Koks šėlsmas!
Pavasaris atbilda su lazda
Ir peria sniego nugarą,
Kol kailinius palieka
Žemė - žalia žalia,-
Tu - mano motina miela.
Kokia giedra,
Kai nebelieka
Nė krislo akyje
Aukštai, ten, danguje.



Meilės lyra




Kai prisiliečia pirštai
Prie tyro vandens,
Jie lieka balti, švarūs;
Paimu duoną į rankas,
Riekiu riekelę ploną...
Ji atsiduoda ajerais
Ir krosnies dūmu,
Ir motinos žilų plaukų
Nubalinta net sruoga...
Kai prisiliečiu prie kaktos,
Pašiurpsta visas kūnas -
Tai vagos verčiasi plačiai,
Iš jų upeliai srūva -
Sūrūs kaip senas rūbas.
Kai prisiliečiu prie širdies,
Pragysta vyturio giesmė,
Pakyla virš arimų,
Dedu į burną trupinį,
O gomury lyg kitos gaidos kyla...
Kaip reiks nuplauti,
Prie ko prisiliečiu kas dieną,
Mano brangi lyra?
-Meile, tiktai meile,
Dukra mano...




Sekundė




Virš galvos ciksi laikrodis -
Sekundė...
Praeina metai kaip
Sekundė,
O mintys lekia paskuba -
Sekundė...
Vos tik, atrodo, užmigai
Sekundę,
Atsibundi , o jau kita būtis,-
Sekundė,
Net visai nepanaši į tą
Sekundę,
Kurią ir pamiršai nubudęs...
Sekundė -
Sapnas iš netyčių keliamas
Sekundei.
Kai tekanti srovė išseks, 
Sustos sekundė.




Tikros istorijos




Tikras istorijas sakau,-
Jų šitiek prisirinko,
Nes mano amžius normalus;
Vyriausioji gyveno daug ilgiau,
Kol Dievas pašaukė.
Viena pastogė iš šiaudų,
Vieni namai be slenksčių
Ir savos lovos net be čiužinių,
Tik tais pačiais šiaudais pakreiktos...
Tėvelis darė akinius,
Taisė ir laikrodžius - vis veltui
Ir vis sakydavo:
-Kaip imsi iš kaimyno,
Jis mane, kai neturėsiu, dar parems,-
Toks dabar laikas...
Maži langai mūsų namų,
Bet kiek mes matėme pro juos,
Kada žiūrėjome be akinių,-
Net iki šiol siela visiems atverta.
Geras istorijas rašau,
Kad jūsų akys atsivertų...




Močiutės




Aš sena, bet ne žliba“,-
Taip sakydavo mama;
Ji ir mirdama dar matė,
Net įverdavo į adatą.
Akinių ji neturėjo,
Bet gerom akim žiūrėjo -
Laimino savo vaikus
Net ir svetimus, gerus.
O vaikaičiai, lyg pipirai,
Į ligonės lovą spyrėsi,
Kad su močiute gulėtų,
Juos paglostyti galėtų.
Ji dainų gražių mokėjo,
Šoko, žaidė, kol galėjo...
Dabar aš visai tokia,
Kaip A+A mama.
O kodėl kiti pasenę
Raukia nosį ir verkšlena?



Liepa



Kiek čia jau gyvenu,
Tiek ją matau,-
Ji vis storėja,
Pasipuošia šakos
Vasarą žiedais
Ir niekas neskina,
Nes nepasiekia,
O gal ir gatvės purvas negerai...
Taip sulapojo
Ši gražuolė
Ir toks pavėsis,
Ir koks kvapnus ruduo,
Kada bitelės
Į avilį suskrenda
Ir dūzgia, kviečia savo dainomis.
Nebuvo čia griaustinio
Ir neskėlė žaibas,
Bet vis tos pačios
Gilios žaizdos, randai...
Gal nuo mažens
Čia užsiliko?..
Oi, kas tada mažą apsaugos
Po dangumi, aukštai?


Laiko drugeliai



Į paskutinįjį dešimtmetį
Laiko rodyklė svyra;
Kas į pakalnę eina,-
Dar sparčiau.
Ateis ir metas,
Kai saulutė švies vienodai,
Bet akys ją regės silpniau.
O aš – tik spindulys,
Drugelis pievų -
Mažas visai, neišvaizdus,
Trapūs sparneliai šlampa nuo rasos,
Kojelės trumpos, nepasiekia
Net nusišluostyti akių...
Dažnai ten ašarą sustingusi,
Tarsi taškeliai ant sparnų,
Sunkiau kas dieną skristi
Net apšviestu taku.
Oi, vieną kartą krisiu
Ir tapsiu amžiams drugeliu.




Poezija ir muzika




Gerų draugų daugiau,
Negu mes manome,
Tik reikia juos sutikti,
Pažiūrėti į akis
Ir atsivers kitas dangus,
Nušvis kitaip ir saulė...
-Gyvenimas gražus,-
Čiulbės paukšteliai,
Pavasario gerieji pranašai.
Kiekvieną dieną
Bus šviesiau,
Danguje sveikins debesį
Ir mėnuo raudonskruostis...
Oi, kokia naktis,
Kai žvaigždės nesudės
Tarsi įsimylėjusios nė bluosto...
Vasario danguje
Tik muzika ir posmai...


2013 m. vasario 26 d., antradienis

Koncertas




Gyvenimas – gražus koncertas;
Kažkas juk diriguoja,
O aš tik jo lazdelę saugau,
Kad nenuklystų balsas...
Gal jis net iš dangaus?
Lemtis – tik vienas posmas,-
Dainai juk pritaria orkestras,
O mano balsas – vienišas,-
Kaip sakalas, paleistas
Iš narvelio...
Pasibaigė melodija,
Užlūžo ir nutilo...
Girdžiu, kaip iš tolimiausios praeities -
Dar žvanga ginklai,
Kalavijai kyla,
Šarvai ir šalmas,
Vėliava į priekį eina...
Gyvenimas vėl diriguoja:
-Kylam.
Koks dabar koncertas?






Miškas




Audra miške;
Dejuoja medžiai,
Kai vienos šakos linksta,
Kitos kyla tik į aukštį,
Gamtos malonės tartum prašo,
Kad jas paliktų, nenulaužtų...
Einu per išvartas ryte;
Oi, nebėra pušies,
Kita šalia ir eglė šaukia:
-Pakelk mane,
Nes kojos nebeklauso...
Sausra miške;
Nukrenta klevo lapai,
Kitų, kaip rudenį, parausta
Ir šlama drebulė,
Tarsi kažko kalta,
Kad visų klausė...
Ugnis miške;
Nelieka nieko,
Kas paklaustų:
-Už ką?



Gerai...




Anais laikais rašiau pasižadėjimus,
Nes taip liepė mokykloje,
O mokytojoms liepė dar aukščiau,-
Visi žadėjome ir nežinojome,
Koks tas dalykas,
Bet vis gerai...
Tėvai bijojo net garsiai kalbėti,
Kad niekas nežinotų -
Dar geriau;
Tylėjo visi žmonės,
Tarsi į burną vandens prisisėmę,
Laisvoj Tarybų Lietuvoj,-
Turėjo būt gerai.
Taip darėme,
Kaip partija viena pasakė:
Rinkimai buvo vieno kandidato -
Labai gerai,-
Nebuvo ką braukyti,
Ant sienos vėl vienas paveikslas,-
Namuose prie Šventųjų jo nematėme,-
Vis tiek gerai...
Taip ir gyvenome,
O tylomis tėvai kalbėjo:
-Negerai.



Mąstytojas


Ką mąstė Dievas
Kurdamas pasaulį?
Kokia didi mįslė,
Kam šviečia saulė,
Kodėl užgęsta žvaigždės,
Kuriasi kiti pasauliai,
Ar tai bus tobuliau,
Nei mūsų matomas gyvenimas?
Praeitis gęsta,
Vėl atgimsta maldos,
Keli praėję amžiai:
Du - į priekį,
O vienas - vis atgal...
Dabar stovi paminklai -
Juos aplanko paukščiai,
Saulė...
Kur buvo tada visų akys,
Nejaugi tiktai Dantė matė,
Koks nepaprastos pasaulis?



Traukos dėsnis




Yra trauka,-
Du poliai traukia
Vienas kitą -
Jie priešingi visai,
Bet taip jau visur numatyta,-
Kitaip ir žemė
Nuo savo krypties nuklystų
Ir paukštis danguje paklystų,
Kad negrąžintų jo lizdai.
Pernykštis buvo pilnas sniego
Ir seniai suplyšo,
Reikia sunešti jį naujai;
Pašaukia šeimininkas savo porą
Ir dirba atkakliai,
Nuobodžiai ir vienodai -
Tokie visi darbai.
Įsiklausau pavasarį
Į miškų garsą
Ir traukia pačiulbėti su visais...
Yra trauka į sodžių,
Kur praminti tėvų takai,-
Ten ir kapai.




2013 m. vasario 25 d., pirmadienis

Kaziuko mugė



Tautodailininko Albino Šileikos darbas ir foto

Kazys važiuoja
Keturiais mediniais ratais,-
Vienas į saulę pasuktas
Ir šiltas vasarą,
Kitas ruduo –
Su karnų vyžomis,
O turtingesnis tik su batais
Iš kiaulės odos,
Tos pačios ir vadžios,
O trečias – jau mažytis
Žiemos ratas,
Lyg pasislėpęs po pavasariu -
Jau ketvirtu.
Kur tas Kaziukas,
Mažas piemenėlis,
Su šikšnos botagu,
Kuris pakvies ir meistrus,
Kad atvažiuotų ir parduotų,
Gautų mažą pinigėlį
Už medinius žaislus :
Tarškučius, prieverpstes
Ir metų ratelius...




Minutė su netiesa




Nebūtina mylėti,
Reikia tik suprasti -
Gyvenimas tikresnis
Už saldžius žodžius,
Kurie gal kartais gydo,
Bet dažniau įskaudina,
Kada klausaisi ir jauti -
Tai netiesa...gal vienas
Tik iš tūkstančių.
Taip norisi to žodžio,
Tartum girios gausmo,
Ir atsilieptum,
Jeigu būtų dar jėgų;
Dažnai lieku bejausmis,
Kai netgi šaukt nebegaliu.
Jaučiu, per skruostą ritasi
Didžiulis skausmas,
Braukiu per stygą,
O pirštuose - tik penklinė
Su daug natų...
Iš kur tas žodis
Turi tiek gaidų?



Nejautrus vėjas




Ar tu žinai,
Klajūne vėjau,
Kas yra vienatvė,
Sielos skausmas?
Ar pajutai kada,
Kad kojos nebeklauso
Ir visą kūną kausto jausmas,
Kad vienas neištversi;
Kas tada tasai pagalbos
Tolstantis skambutis,
Kada į galvą ateina mintis:
Būti ar nebūti?
Pinigų maišas – vėjau,
Gali ir tu kitą dieną
Vargšu pasijusi,
Kas tau išties net ranką,
Jeigu neužjautei nė vieno,
Kuris nespėjo
Su tavimi švilpauti,
Nes tokią Dievas tik paskyrė būtį -
Į lovą atsirėmus
Skaityti savo amžiaus knygą
Ir akimis dar su visais žiūrėti,
Kaip alma svetur upės,-
Nelinkiu niekam
Jo vietoje pabūti.



Gražūs gimtadieniai



Gražūs gimtadieniai,
Kol esi jaunas,
Dar ir mokyklos suolo
Artimi draugai,
Po to ir studijų draugai ir draugės
Prisimena labai gerai.
Darbe ir jau po darbo
Pasveikina visi gražiai,
Kas atviruke užrašo,
Linki laimės,
Visi gėlių - po vieną,
O tau ir glėbyje nesutelpa,
Ir ant langų statai,
Ant stalo, kur visi susėda,
Žydi kvepiantys žiedai...
Tada susimąstai.
Kas neš tau gėlę,
Kada žili bus smilkiniai,
O draugų – vienas kitas
Prisimena taip artimai,
Kad dovanotų gėlę,
Nors mintyse visi draugai...

Anykščiai




Apkeliavau ir dar keliausiu
Po visą pasaulį,
Bet sugrįžtu prie upės,
Kur žilvičiai auga;
Jų kasos merkiasi į šventą vandenį,
Iš jų auglių visa pakrantė,
Nutįsusi ir susirangiusi.
Ant jų nukritusių šakų
Čia peri gulbės, antys
Ir vaikšto sau ramiai
Žmonių nepaisančios,-
Visi savi, visi draugai,
Siaurukas pypina nuo seno -
Niekas ir Anykštoje nesibaido.
Prie bėgių vaikštinėja gandras
Ir neša žabarus į lizdą,
O gal kažkam į trobą
Naują vaiko verksmą?..
Kiek ežerėlių, ežerų,
Apipinti nendre ir meldu,
Pavasarį pražysta ajerai...
Oi, kokios ievos,
Ir vandens lelijos baltos!
Gimtieji mano Anykščiai,-
Kalbu lyg maldą.




Žiemos šalčio pojūtis




Vaikystės spindesys -
Saulutės akys,
Jaunystės žavesys -
Jos pačios akyse;
Ateina metas,
Kai nesulaikai to šypsnio,
Kuris ir visame veide.
Tada ir supranti -
Mylėti verta
Ne tiktai saulę ir gėles,
Bet reikia rankos,
Kuri liestų, šauktų
Kilti net į dangų
Ir naujas erdves.
O rudenį renku tik riešutus,
Kurie nunokę, skalsūs
Ir žodžiuose, ir mintyse...
Gyvenimą sveriu kaip auksą
Klevo lapuose,-
Beriu ant tako jau vaikams.
Ateis žiema ir paskutinė -
Tokia visų dalia...
Vienodai atkakliai per šitą upę yriausi,
Su vaiko šypsena paliksiu ją.


Kada užauga




Kokia palaima -
Matyti šalia vaiką,-
Kai sveikas, išdykauja,
Šoka ir dainuoja
Savo daineles
Ir visada savaip protauja,
Daug net išmintingiau,
Nei mes, suaugę,
Pagal išmoktas taisykles...
Ką mums jos duoda?
Reikia prisitaikyti,
Paklusti rangu aukštesniam,
O kaip jis tokiu tapo,-
Svarstyti jau ne man...
Gražu ir jausti,
Ką jisai sapnuoja
Ir šypsosi pasauliui,
Koks jis artimas ir nuostabus,
Kai dar nėra prie kojų
Šešėliuose duobių...
Kas jam apkartina rytojų,
Kai eina jau savo keliu?
Tik mes kartu.