Erelis – laisvas paukštis...
Ar jam nebūna valandų,
Kai kildamas į aukštį
Plačiai plačiai išskleidžia
Pilkus kaip akmenys sparnus,
Ar neatsitrenkia į uolą,
Aukščiau, virš debesų?
Ar jam baisu nebūna,
Kai leidžiasi į slėnį
Atnešti savo vaikui,
Ką jis pamatė – LAIKĄ,
Kai suskleidė sparnus?
Erelis alkanas juk būna,
Jo nepasotinama siela,-
Dalinasi žeme ir dangumi,
Su artimaisiais ir netektimi,
O tupiasi į savo lizdą
Tiktai naktimis...
Oi, užsimerkusi matau,
Kaip tyliai sklendžia -
Tai užsislėpusi viltis
Pabūti trumpą valandėlę
Su juo, tik savimi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą