Kada išeina paskuba,
Net nepasakęs “ačiū“,
Daug kartų sakęs tik „sudie“,
Tegu ir nesugrįžta atgalios,-
Nebus slogių minčių,
Neliks ir liūdno sapno...
Pravertos durys sugirgždės,
Manysiu, už jų mėnuo slepiasi
Ir uždarysiu, nebelauksiu,-
Tu liksi tiktai nuodėmė,
Kurią išpažinau
Vien šaltam akmeniui...
Tada ir atsivers erdvė,
Nebestovės už durų atmintis,
Kiekvienos dainos žodyje
Įstringanti lyg ašaka.
Apverks tik vėjas,
Apkabinęs lietaus lašą...
Oi, samana tegu apžels
Senieji akmenys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą