Rasa

Šniokščia giria,

Bet reikia vėjo,

Kad įsiūbuotų liemenį,

Išjudintų šakas,

Nes iš šaknų

Medis stiprus

Ir auga tiesiai,

Palinksta tik paliegęs

Ir vis tik nuo nepriteklių,

Išbandymų naujų.

Kiekvieną dieną

Nueinu į mišką,

Medžių klausinėju,

Žiūriu, kuris palinkęs,

Kitas jau neatsities;

Dar krinta rasa nuo šakelės

Ir kiekvieno lapo -

Tokia vienui viena...

Kas ją užjaus, paguos?