Našlaitėlės

Vėluoju, vis vėluoju...

Kai perbėga per kelią

Koks niūrus šešėlis,

Nušluostau debesėlį

Ir laukiu kito ryto,

Kai šiltas rūkas pasikėlęs

Neatpažįstamai pakeis

Laukų dar žalią patalą

Baltais pūkais...

Žemės galia – mylėti,

O atgaivinusi spalvas

Vėl vienu brūkštelėjimu

Pavasarį atneš ir smėlį

Pavers žiedais...

Geltona prieš akis -

Taip žiūri našlaitėlės;

Ateis...Pirma žiema,-

Bus šilta tau po sniegu,

Po to – nauji balsai

Atskris su vyturiu...

Dabar ruduo - tyla ateis.