2012 m. rugsėjo 11 d., antradienis

Žmonių darbai



Skiriu menininkų parodoms ir Albinui Šileikai

Kai žmogus pakelia akis,
Jis mato dangų, saulę,
Kai pakelia rankas,
Prilygsta medžiui,
Kai koja siekia žemę,
Minko gelsvą molį
Ir žiedžia puodą,
Į kurį įdės dangaus
Ir mūsų žemės santuoką,
Nupieš didžiulę dirvą,-
Kaip visą aruodą...
Tada ratelį pasuku
Ir zvimbia ratas,
Mūsų laikas –
Tik įsivaizduojamas.
Aš nejaučiu, kada verpiu,
Keliu prie lūpų
Molinį puodelį,
Žiūriu į žemės motinos
Jau nupieštą paveikslą,
Rudeniu taip gražiai pasipuošusį...
Į mažą prieverpstę dedu
Ir paskutinį žodį:
Ačiū.


Komentarų nėra: