2012 m. rugsėjo 28 d., penktadienis

Vėžlys pakrantėje


Jūra, esi tu nemirtinga,
Bet jau kitur išdžiuvę
Druskingi klanai.
Ir čia vanduo – jau miręs,
O atsispindi tik juodi kalnai.
Kai plaukia debesys nurimę,
Be jokio lašo net vilties,
Kad ras paguodą,
Kas žemėje užgimęs,
Ir poilsį suras...
Paskui tik išplaukė į jūrą
Ieškoti laimės
Ir plačiosios giminės,-
Kaip kam gyvenimas paskyrė,-
Kad iš giliausios gilumos
Palikęs savuosius išniro,
Nes buvo čia vaiku užgimęs
Ir liks ilsėtis amžinai.
Taip traukia mus visus Tėvynė -
Jūras išmaišę, vandenynus
Sugrįšime, nors ir po šimtmečio,-
Tarsi vėžliai...

Komentarų nėra: