2012 m. rugsėjo 30 d., sekmadienis

Mocartą klausau

Skiriu Martai.

Kažkur šilčiau,
Negu mano gimtinėje,
Kažkur kalnai
Ir upeliukai neužšąla.
Kažkur ir paukščiai lesa
Ištisus metus
Vis naują uogą,
Naują grūdą lesa.
Tenai daina skambi
Ir iš krioklių ištryškusi
Gurgena, šneka,
O slėnyje jau tyliai teka...
Tenai kalnų šlaitai
Daug aukštesni
Už mano kalną,
Bet laimės žiburį
Čia žmonės kelia
Ir gana dažnai
Jam nusilenkia...
Tavo pirštus matau,
Kaip muziką išgauna
Ir šypsosi visi kalnai,-
Prieš muziką lygūs visi,
Joje jausmai užgimsta
Ir užauga.

Paskutinė rugsėjo diena



Pasibaigė žalias rugsėjis,
Dabar jau vėjas
Paberia gelsvus lapus,-
Tai paskutinis mėnuo -
Toks spindintis, žavus.
Nėra nė vieno paukščio,
Kuris išskristų
Savo giesmės nesugiedojęs
Ir būtų neišvedęs
Jau savo vaikų.
Atskrido garsiakalbis kėkštas
Iš šaltesnių kraštų
Ir pranešė visiems
Malonią žinią,
Kad spalis bus gražus
Ne tik pas mus.
Bet laikas vis pėduoja
Ir per miškus, laukus;
Lyg nerimo šešėlis
Staiga sustojo po langais...
O, ne - dar visko bus.



Draugystė



Yra laukai,
Kuriuos matau miegodama,
Yra dangus,
Kai atsimerkiu,-
Žydras nedažytas,
Yra aušra -
Kas dieną nevienoda,
Yra diena,
Kai susitinkame
Prie mūsų sodo...
Yra žmonių,
Kuriuos jaučiu
Ir jiems savo dainas,-
Kaip baltą paukštį,
Skrendantį tarp debesų,
Girdžiu ir savo balsą
Atiduodu.

Rudens palaima-Mačionys


Ruduo apvainikuoja laiką -
Varpų gniūžtė
Jau kvepia duona
Ir saulės spindulys
Užbėga į aruodą,
Apšviečia ir palaimina
Auksinį grūdą.
Žmonių veidai šviesėja,-
Kaip klevo lapai
Rudenį geltoni.
Oi, mūsų pamiškės -
Gražiausias piešinys,
Kai rankos dirva atsiduoda...



2012 m. rugsėjo 29 d., šeštadienis

Laiškas Tėvynei

Jei likčiau tik viena,
Laišką rašysiu,
Tau meilę apsakysiu,
Gulbe priglusiu
Prie gimto tvenkinio,
Plaukysiu ir plukdysiu
Savo dainas tyras,
Be priekaištų kitiems,
Ko dar nepadariau,
Darysiu ir darysiu,
Daugiau iš čia neskrisiu...
Kai ledas sušukuos
Baltai kasas,
Tau pasakysiu:
-Mano Tėvyne,
Aš nusikaltau
Tik prieš tave.
Oi, mano motina,
Iš tavęs nieko neprašysiu...
Bet tu atleisi,
Nieko nesakysi.

Juodi dažai


Skiriu Rasai S.

Ruduo nudažė
Rausvai lapelius,
Apkaišė plaukus
Baltuoju šerkšnu.
Kai naktys tamsios,
Užkursiu laužus
Ant aukšto kalno,
Vilioju piršlius.
Atjojo brolis
Širmu žirgeliu -
Aukso pasagėlės,
Šilko balnelis.
Pakėlė jauną
Ant savo rankų,
Susėdom jauni
Prie stalo abu.
Garuoja duona
Iš mūsų dirvų,
Dainuoja pievos
Baltu šieneliu.
Žiema apklojo
Žaliuosius laukus,
O juodos naktys
Te sapnuose bus...


Rūtela žalia

Kas rūtą sėja?
Sena motula.
Kas rūtą laista?
Gaili rasela.
Kas rūtą ravi?
Jauna sesula.
Kas rūtą skina?
Jauna mergela.
Kas rūtą žiūri?
Jaunas bernelis.
Kas rūtą pina
Dabina kasas?
Nukirpa plaukus
Saulala ryti,
Pabėre bėre
Aplinkui rasas.
Rinko, surinko
Ašaras graudžias -
Tai vėl motula
Saula vakari.

Ugnikalnio garsai



Kur nebuvau,
Gal niekada nebūsiu,
Neša mane mintys;
Kur tolimi kraštai,
O žmonės atviri -
Tai visa žemė,-
Kaip ugnikalnis praskeltas,
Iš jo lava vis liejasi kaitri.
Melodijos kraštų,
Kurių nepamatysiu,
Kelia paukščio sparnus,
Tada padangėje matysiu
Tavo juodas akis.
Toks trumpas mano laikas,
Neatseku dienų...
Mano širdis – ugnikalnis,
Užgęsta ir tylu...




Šachmatų partija

Visas gyvenimas -
Viena šachmatų partija;
Karalius mano - tu,
Nors bokštai saugo sienas,
Prieš juos pėsčiųjų armija,
Išsirikiavę eilėje.
Kai vieną žingsnį žengia,
Dažnai jie nusilenkia
Prieš tavo ginklanešius.
Mano balti žirgai
Tavo juodųjų laukia
Ir peršoka net sieną
Iš gyvų žmonių...
Aš – balta karalienė
Pamoju jiems pirštu
Ir atveriu vartus,
Pakeliu siaurus tiltus -
Čia žengia karininkai
Ir padeda špagas
Prie mūsų kojų,-
Taip meilė nugali
Net karalius...

2012 m. rugsėjo 28 d., penktadienis

Muzikantui



Kada dainuoja žmonės
Iš sielos gilumos,
Paliečia tokią stygą,
Kai virpa rankos,
Tankiau plaka širdis,
Daugiau garsų
Ir ausys girdi.
Yra nepaprasta tėkmė -
Širdis į širdį,
Tik muzika tyli,
Paveikslas žvakių apsupty
Gali patekti į akis -
Užkurti šviesą
Ar aistrą užgesinti.
Dainuok man dainą,
Tolimos šalies žmogau,
Girdžiu ir giesmę
Tavo prigimties,
Jaučiu, kaip tavo balsas virpa.

Kalnų giesmė

Kaip rudens lapai
Byra, byra gaidos -
Kalnų ir girių
Nuostabūs garsai,-
Lyg semia iš šaltinio
Į ąsotį vis mergaitė
Juodais ir palaidais plaukais.
Kai į namus pareina,
Prie slenksčio pasitinka
Ją tylūs tėvai -
Girdėjo iš toli
Jos tyrą dainą,
Kaip krito iš ąsočio
Lašas po lašo einant
Toks skalsus vanduo.
Nuplovė ji motulei
Baltas rankas, veidą,
Po to ir tėvui kojas,
Kas liko dar dugne,
Pagirdė asilą ir ožką,-
Tokia sausa kalnų žolė...
Pamatė baltas debesėlis,
Išbėrė rasą ant kalvos
Ir nutekėjo garsas
Į mažytį ąsotėlį...
Gal tai - kalnų giesmė?


Pietų kraštai

Viliok, tik nebijok,-
Tikroji meilė -
Akimirka griaustinio,
Pirmasis žaibo blyksnis
Tavo, mūsų akyse,
Paskui naktis žavinga
Prie žvakės
Ir mėnulio šviesoje.
Pamiršk, palik už durų
Nerimą griausmingą,
Tik prisiliesk liepsna -
Ant lūpų bučinys sustingo
Ilga ilga kaitra...
Išeik į naktį,-
Nėra kelių klaidingų,
Yra ir bus melodija
Kaip tavo šypsena.
Kada sugrįši,
Būsime laimingi,
Jei nesugrįši,
Buvo tik svaja...




Lapai

Koks laisvas, lengvas
Rudens rausvas lapas;
Vėjo melodija svaigi,
Kai bloškia jį ant tako
Ir braido jaunos kojos,
Pasikaišiusios suknelę,
Iki pat aušros jaukia gelme.
O beržo kasos ilgos
Plaikstosi prie kelio,
Vis laukia pasiklydusių
Savo gimtų namų kieme,-
Aplinkui draikosi
Lengvas tarsi pūkelis
Gelsvųjų lapų šlamanti tyla
Ir tavo rankų šiluma...
Ateik, taip apkabinsiu,
Kad pamirši rudens saulę,
Žibės tik akys žvaigždėse...


Mūsų kiemas



Aš vėl savo kieme
Kaip įbesta sustojau,
Suspindo saulė akyse,
Vėl juokiasi rudi kaštonai
Ir krenta tarsi užkerėti -
Nuo kiekvienos šakos
Per vasarą įdegę
Taip rudai – tik jie ir moka...
Juos surenka vaikai;
Nekeps, tik švelniai glosto
Ir pilnas kišenes prikimšę
Mamai, tėčiui ir seneliams rodo:
-Matai? O ką pavasarį sakei,
Kad gražesni žiedai
Dabar jie blizga ir tokie malonūs...
Tik nusišypsau ir parodau:
-Žiūrėk, kaip dega
Mūsų kiemuose klevai,
Kaip lipa net vijoklis
Ant daugiaaukščio stogo...
Tik tu nelaipiok taip aukštai,-
Nukrisi kaip kaštonas.


Vėžlys pakrantėje


Jūra, esi tu nemirtinga,
Bet jau kitur išdžiuvę
Druskingi klanai.
Ir čia vanduo – jau miręs,
O atsispindi tik juodi kalnai.
Kai plaukia debesys nurimę,
Be jokio lašo net vilties,
Kad ras paguodą,
Kas žemėje užgimęs,
Ir poilsį suras...
Paskui tik išplaukė į jūrą
Ieškoti laimės
Ir plačiosios giminės,-
Kaip kam gyvenimas paskyrė,-
Kad iš giliausios gilumos
Palikęs savuosius išniro,
Nes buvo čia vaiku užgimęs
Ir liks ilsėtis amžinai.
Taip traukia mus visus Tėvynė -
Jūras išmaišę, vandenynus
Sugrįšime, nors ir po šimtmečio,-
Tarsi vėžliai...

Antras akmenėlis



Kažkur už nugaros kalnai
Ir vėl kalnų masyvas šonuose,
Keliauju akimis per lygumas -
Italijos žmonių aruodus.
Čia fermų likę tiek mažai...
O kurgi dingo žmonės?
Turbūt juos paviliojo
Kalnų tarpekliuose visur,-
Kaip veidrodis į jūrą
Įsikūrę miestų ir miestelių
Ilgi labirintai – taip stogai raudoni...
Ten suskamba bažnyčios varpas
Ir kviečiasi ateiti, suvažiuoti
Iš lygių lygumų ir iš aukštai,
Pamirštant fermose
Įgytą patirtį senolių.
Nei vynuogynai, nei laukai
Čia neatstos gyvenimo,
Kuriuo didžiuojasi seneliai.
Taip keičiasi laikai -
Pilnėja miestai
Ir tuštėja lygumos,
Tarpekliai ir kalnai,
O lieka verkti vynuogynai
Ir alyvos – meilės uogienojai...


Pirmas paveikslo akmenėlis



Kokie mieli visi kraštai,
Kur siekiasi žmonijos rankos,-
Per vieną dieną pamatai,
Lyg panoramoje, akivaizdžiai,
Nes visų metai slenka...
Parsivežiau daug akmenėlių
Ir kriauklių mažų -
Visokios mirga spalvos,
Turiu ir mintį iš toli,
Kurią įprasminsiu paveiksle.
Ten bus ta visuma brandi:
Stovėsiu ant gimtos kalvos
Ir ežerų žydriųjų akimis
Į tolį kasdien žvelgsiu,
Matysiu taip kitų akis,
Iš kur prasideda ir visų upė -
Tik iš gėlų paversmių...
Per daugel metų tampa
Ir šventas vanduo sūrus,
Kai surenka lašus
Iš ašarų pakalnės...
Dainuosiu ir toliau dainas -
Visų šalių melodijas,
Lietuviškas niūniuosiu,-
Tu man šypsosiesi,
Aš verksiu...




2012 m. rugsėjo 27 d., ketvirtadienis

Motinystė



Myliu miškus, gėles,
Baltą vandens leliją,
Mylėjau brolius, seseris,
Seniai palikusius mane;
Mylėjau ir senuosius tėvus,
Myliu visus ir sutiktus
Šios žemės pakeleivius
Savo kelyje.
Jie – tik žiedai
Tos amžinosios pievos,
Kurią pagirdo iš dangaus
Nukritęs lašas vienas -
Tai saulės dovana,
Vaikystės išnešiota,
Kada vis žydi baltos ievos
Prie gimto šaltinėlio -
Iš ten ir mano giminė,-
Lyg takas vienas
Į šventą motinystę -
Už ją dėkoju dievui,
Kad turiu sūnus,
Pajutau pilnatvę sielos
Ir tai - didžiausia dovana,
Kurią tau atiduodu,-
Kaip priesaiką gyvybės akyse.
Kas gali man atstoti
Tą šventą palikimą,
Kai būsiu atpirkta.
Gal tapsiu balta
Dangaus lelija?..

Mano svajonių gija

Turiu aš juodą žemę,
Turiu ir saulę gintarinę,
Kasdien žiūriu
Ir vis kitaip matau,
Kalbuosi su jumis,
O pro pirštus man teka
Rytmečio vanduo
Tik į vienintelę stiklinę,-
Taurė – ne mano priedermė.
Aš tau vis pasakoju,
Ką matau per dieną,-
Tu – mano sesė,
Nepasotinama siela,
Net namų slenkstis tau toli,
Dabar esi kažkur aukštai,
Jau virš manęs pakilusi -
Ne viską pasakiau,
Bet tu viską žinai,
Kokia graži mūsų gimtinė,
Nes tarsi motina
Mane iškėlusi laikei.
Aš vis einu į taką,
Kurį man pramynei,
Skubu tavo svajas aprėpti,
Ką dabar matai...
Tada ir padainuosime
Gražiausią sutartinę -
Tai bus mūsų kalnelis
Prie vienos pušies taurės.

Gandrai ant stogo

Skiriu Jonui ir Onutei 35 metų vestuvių proga

Ant stogo liko
Vienakojis gandras -
Tai vėtrungė namų,-
Jis šaukia mano vardą,
Aš jį šaukiu...
Mūsų namai -
Prie tėviškėlės vartų
Ir šulinys iš akmenų,
Kurio vanduo
Vis šaukia, šaukia:
-Gandrų, daugiau gandrų!..
Seniai jie skrido
Į mūsų padangę -
Po trisdešimt metelių penkerių
Du sūnus atnešė
Ant saulės rankų
Ir nutūpė ant stogo
Prie baltų gandrų.
Oi, ačiū, kad prisimenu,
Su šia dar mintimi
Ir gyvenu.

Saulė iš jūros

Skiriu Gabijai B.

Kaip norisi turėti
Visą visą saulę
Ant savo delno,
Prie savo širdies,
Kai rytą kyla ratas,
Iš jūros ritasi banga
Ir neša, plukdo, rausta,-
Tarsi mergelė iš nakties.
Jau nežinau, ar tuokėsi
Tenai, toli, mėnulis,
Ar žvaigždę segė
Prie gelsvų kasų vilnies,
Tik bėgo ir atbėgo,
Atsigulė prie kranto,
Liko raudonas takas
Iš kitos, jau pasakų šalies...
Oi, kaip norėčiau pasinerti
Ir net iš dugno pasisemti
Tylios jūros gelmės.
Kai saulė kyla,
Dūžta visi buvę svertai,
Atsiveria gyvenimo esmė -
Mylėti saulę ir tave mylėti.

Putinai



Kalnų viršūnės
Remia aukštą dangų,
Ant jų medžių kepurės,
Apkaišytos putinais;
Baltai pražysta mūsų visų žemė,-
Lyg lietuvaitės kasos
Šildosi prieš saulę,
Brandina uogas visą vasarą
Iškėlusios žalias kekes aukštai.
Štai visas uogomis aplipęs
Žalias, kuplus krūmas;
Bernelių širdis traukia
Tos raudonos uogos
Kaip jaunųjų lūpos,
Kurios dar žalios -
Labai karčios,
O rudens šalnų paliestos
Pražysta taip raudonai...
Gal zylės atneša dainas
Ir ant šakelių pakabina
Net savo gurklius sniegenos.
Tada ir lesa, lesa uogas
Visi įsimylėję...Ar matai?


Paduvietis Antonijus



Didingi miestai,
Išlikusios ir pavardės,
Vardai senoviniai,
Šventų žmonių pasišventimas -
Tarnauti vargšams,
Kitų kraštų žmonėms,
Kuriuos vis skriaudė,
Su kardu praėjo,
Pašventino visus
Net jų pačių krauju...
Taip kilo ir šventovės,
Kurios pavargėlių
Vien ašaras sugėrė,
Taip kilo bokštai,
Kilo sienos akmenų,
Kad gelbėtų vaikus,
O motinos gimdytų,
Vėl išaugintų sielas,
Kurios primintų maldoje:
Čia - mūsų žemė,
Liko mūsų pėdos;
Globok, brangioji žeme, mus.
Šventas Antonijau,
Ir tėviškėje mano
Surask širdy mane, surask.





Giminingi kraštai


Kalnų viršūnės
Pasiliko saulės palydėti,-
Koks šiltas vakaras,
Nes aplenkiau ir laiką,
Sugrąžinau sau vasarą,
O mano tėviškėje
Toks gražus ruduo...
O, Baltija, atvešiu tau
Italijos bangų šniokštimą
Ir tylią saulės laidą,-
Ji – tokia pat auksinė,
Tik nėra gintarų,
Jūratės ir Kastyčio meilės,
Bet tokios pačios akys
Iš gelmės išnyra -
Juodų akių karšta vilnis
Į mėlynųjų gilumas,
Kalnai tik skiria mus...
Aukšti aukšti kalnai,
O saulė - ta pati.

Adrijos jūros slėpiniai



Adrijos jūros bangose
Banguoja balkšvos kaip puta
Švelnios medūzos,
Jas išmeta į krantą
Ir dūžta su banga;
Nėra nė aimanų,
Nėra net skausmo dūžių.
O gal tik negirdžiu,
Kai šitaip bangos ūžia?
Įvairiaspalvės kriauklės
Padus žeidžia -
Tai jų ir šauksmas
Daug arčiau manęs,
Iš jūros dugno
Neša aidą gūdų...
Banga tokia sūri sūri,-
Kaip mano ašara ant veido...
Čia tolima Italijos šalis,
Jos šiluma tokia dosni
Kai šypsosi veidai
Ir dega akys tamsios,
Lyg išmestos į krantą
Juodos kriauklės...
Oi, ir ko dabar tyliu
Aš – šiaurės krašto lietuvaitė,
Nejaugi gaila tuščių kriauklių,
Ar tau gaila manęs?


Gyvenimo tinklai



Rudens vaiski diena,
Voriukai nusileido
Iš melsvos padangės
Ir nutiesė tinklus -
Vis gaudo museles,
Nes jos nesislepia
Ir tupia ant stiebų,
Atokaitoje šildo sparnelius,
Kur saulė surenka rasas.
Tinklai ir jūroje,
Lipnus tinklas ant veido,
Kraujagyslių takai
Net iki pačios širdies;
Į čia subėga
Visas džiaugsmas
Kaip maži upeliai,
Lyg maldininkai
Į maldos namus,
Kur renkasi viso pasaulio giminė.
Iš čia ir mano mintys,
Susitinkame visi prie stalo
Ir akys užmeta tinklus.
Tu – mano saulė,
Aš – tavo upelis,
Gyvensime tinkle abu.

Senųjų bokštų varpai



Kiekvienas senas miestas
Pasitinka pilių bokštais
Ir didžiuliais vartais,
Už kurių būna ir saugu,
Kiekvieną rytą kelia varpas
Ir pusryčių, pietų...
Sugrįždavo kariai išvargę,
Kiti tik atsidusdavo toli
Ir atsiguldavo akių užmerkti;
Ne muzika skambėdavo,
Nutildavo širdis...
O tilindžiuoja, supasi toliau
Varinis varpas,
Gimti namai gal jau arčiau,
Kur grindinys net laukia,
Tavo pėdas prisimena,
Pilkas akmuo pašaukia,-
Laisva čia siela
Lyg žuvėdra sklando,
Pakelia tiltus angelai
Ir prie savęs pašaukia...
Žmogus, kaip ir senais laikais
Gyvena su varpais
Ir būna tada laisvas...
Kodėl čia pat, arti,
Dar tokios storos sienos,
Į mūsų miestą tokie vartai,
Ką saugo – širdį.
Argi nematai?..

Mažas nuotykis



Mano gyvenimas -
Tai mažas nuotykis,
Tik vienas nušvitimas
Ir vienas saulės rytmetys,
Vėjelio dvelksmas,-
Kaip miško ošimas
Pro ūkanotą pievą
Į upelio tėkmę,
Bangos pakilimą
Virš plaukiančios jau pažeme
Migla nušviesto debesies.
Mano gyvenimas -
Tai vienas nuotykis,
Akordas vienas,
Sudūžtančios širdies...
Kol gyvenu, einu
Į nuotykį sėkmingą
Jau amžinos, tylios nakties.

Ieškojimų kelyje



Iškyla saulės kontūras
Ir vėl į debesį panyra;
Jo baltos vilnos -
Odisėjaus namų šiluma.
Taip kerpa saulė
Mūsų dangų – dievo avinėlį,
Taip keičia šimtmečius
Vis ta pati mintis šventa,-
Mes esame tokie žingeidūs
Ir ieškome net danguje
Slapčiausio grožio –
Tarsi avinėlio vilnos,
Kurią parvešime į savo pilį,
Kur saulė leidžiasi...
Taip esame ir sau ištikimi.

2012 m. rugsėjo 16 d., sekmadienis

Mūsų ąžuolynas



Sodino nuo seniai
Lietuva ąžuolus,
Juos debesėlis laistė,
Saulutė šildė jų lapus,
Ruduo nudažė skaisčiai.
Visi ir broliams pynė
Iš jaunų šakų
Žaliuosius vainikus,
Sesutės rūtomis apkaišė.
Sėdėjo motina ir tėvas
Prie savo trobos
Ir laimino savo vaikus -
Išeinančius, pareinančius.
„Žemėj Lietuvos
Ąžuolai žaliuos“...,-
Žodžiai visoms kartoms -
Gyvenimo vainikas
Kaip apvalus ratelis,
Dūzgiantis ir verpiantis.




2012 m. rugsėjo 15 d., šeštadienis

Medis



Didžiausią bausmę
Medžiui sugalvojo,
Kad jie stovėtų,
Negalėtų atsisėsti -
Jį merkia lietūs,
O skrybėlė skylėta;
Jam prausia veidą,
Šalta kojoms,
Bet reikia vis stovėti.
Audra net perskelia
Jo jautrią širdį,
Nulenkia vėjas iki pažemės,
O reikia atsitiesti
Ir vėl žiūrėti ir žiūrėti,
Kaip saulė teka,
Mėnuo kyla,
Žvaigždės spiečiasi...
Beribis tas dangus, beribis,
Kol stovi medis tiesiai...
Dažnai matau medžius
Dar augančius,
Nors ir pasvirusius;
Matau, kai žemė motina
Ir amžiams juos pakviečia...
Tada ir aš tylėsiu.

Visadu pre tavys



Unt Anikščių
Raudoni debesis užeja,
Nebėr saulalas,
Nebebus ir undenų,
Kure vis girde
Mūsų juodų žemį,
Kai A. Baranauskas
Kažkadu givena,
Šilalin jeja
Paklausyt paukčių dainų.
Dabar kiti laikai,
Tas pačias tik dejones,
Kad kerta, veža
Miškų net be kirve,
Be lesvinčiaus
Ir be prašimą kitų...
Tik šlapias kojas
Parečiau pa suknelu,
Kad kek sušiltų
Ir vėlgi pas tavy ainu,
Gimtine mana,
Žeme Anikščių...
Nebėr net ašarų.


Lapų muzika



Nakties tyla
Garsus nutildo,
Tada girdžiu vartus,
Kaip spengia tylą vyriai,-
Jie girgžda per naktis.
Ir muzika jų nevienoda,-
Vėjas nutyla – tyluma;
Prieš rytą atsibunda
Ir vėl sena daina...
O dieną jų nebegirdžiu,-
Tiek daug pasipila garsų
Ir suplaka visus į krūvą,
Kaip grėbiame rudens lapus,
Kol išveža arba supūva,
Vėl muzika jų sklaidosi
Po kiemą, lenda pro vartus.
Tik naktį skundžiasi,
O gal tik girgžda,-
Įpratę jau visi
Per ištisus metus...


Istorijos puslapiai



Vartau istorijos lapus,
Grįžtu į praeitį,
Klausausi muzikos,-
Jį gręžiasi atgal dažnai
Ir prikelia melodijas,
Dar sielos nepraradusias,
Jos amžina žmogaus versmė.
Žiūriu paveikslus,
Magiškas teptukas veda
Tas pačias linijas
Ir atveria kitas erdves;
Taip suprantu savo gyvenimą -
Daug kas pasikeitė
Negrįžtamai.
Bet – ne...
Tie patys upeliukai,
Tiktai jau nusekę,
Tie patys ežerai,
Tiktai nendre užžėlę pakraščiai
Ir tas pats medžiais
Jau apaugęs kalnas,
Kurio vis tiek mažai...

Tyli pamoka



Dažnai matau,-
Net ir vaikelis matė,-
Kaip maža skruzdė neša
Kitą, mirusią,
Ir mane klausė tiesiai:
-Ką daro čia jinai?
Sustojome, žiūrėjome,
O ji į skruzdėlyną
Mums parodė kelią,
Kur buvo tūkstančiai -
Visos darbavosi,
O nešė tik jinai
Ir atnešė į vakarą,
Oi, tokią sunkią naštą,
Už save didesnę;
Gal iš toli -
Labai labai...
Tylėjau, nieko nesakiau,-
Vaikelis juk suprato...
Tada ir gerai.

Kad būtų šilčiau



Klausau tylos,
Klausau tavęs,
Klausau, ką žemė kalba,
Dar žvaigždės paklausau
Vakarės iš dangaus,
Rytais atsigręžiu
Į šviesią saulę,
Nusilenkiu ir visą dieną
Jos klausau...
Matau, kur veda,
Ką dažnai aplenkia -
Didžiulį kalną pasikviečia,
Amžinu sniegu apdengtą,
Ir šildo, pučia vėjo bučinius,-
Taip jam geriau...
Klausau tavo širdies
Ir savąją priderinu,-
Abiems tada šilčiau.



Tik į šviesą



Saulė – visa iš spindulių;
Juos barsto, barsto
Ir lig šiol dar šviečia,
Pasiekia sielą ir vis skambina,
Kad mes dar augtume -
Tiktai į šviesą...
Taip jungiasi pasaulis,
Žmonės eina tiesiai
Paskui jos spindulį
Prie vienos šilumos,
Kuri nudegina dažnai,
Bet ir apšviečia...
Visų melodijų garsai -
Gyvenimo viltis,
Kartais griuvėsiai,
Bet eina žmonės
Paskui muziką,-
Jos skambesys,
Juk visada ir tamsią gelmę
Atranda ir pakviečia -
Tik į šviesą.




Rudens gėrybės



Ruduo pavasariui prilygsta,-
Ant žemės delno,
Visada pražysta
Kiekvienas žiedas -
Darželyje ir pievoje,
Netgi miško pakrašty;
Bėgiojo čia vaikystė,
Mylėjo, tuokėsi
Čia jaunos poros,
Jų vaikučiai krykščia
Per visą vasarą
Ir žiemos pusnyse,
Baltuose patalų pūkuose,
Taip ir sulaukia pasislėpę
Pavasario žiedų pūgos...
Matau žmogaus rankas,-
Jose juk viskas įrašyta:
Akių šviesa, darbai -
Net iki sielos gilumos. 



Verutei



Nukrito ašara sūri,-
Jinai tokia tyra
Kaip tavo akys
Ir toks pat vardas,
Kaip mano sesers,
Kuri vien vargą matė,
Bet džiaugėsi už mus,
Kad būtų mums geriau...
Tos pačios darbščios rankos,
Kurias paglostė metai,-
Lyg nutūpė bitelė
Ant mūsų juodos žemės,
Visai ant plikojo akmens,
Bet vėl pakilo,
Žiedą susirado, siurbė,
Ką žemė duoda iš savęs.
Taip medumi pakvipo
Mūsų visų trobos
Ir vis ratelis sukasi -
Sparčiau kaskart;
Ant jo ir prieverpstė,-
Lyg avilys rasotas,
Kaip kvapnus tortas,
Iškeptas su medumi
Tavo rudens...



2012 m. rugsėjo 14 d., penktadienis

Mylėk ir būsi mylimas



Kai paskutinis
Nuskamba akordas,-
Tik ne vilties
Ar sunkios netekties,-
Padedu ramiai galvą
Tau ant peties
Ir užsimerkia akys:
-Labos nakties...
Dar vienas bučinys
Atskrido lyg plaštakė
Ir nusileido prie manęs,
Taip ir jaučiu vis
Tavo tvirtą ranką,
Pažadintą nakties...
Kas mus vis jungia,
Ko mes nepasakėme
Dar šitą vakarą,
Tik žvaigždės pakuždės:
-Tylios nakties.


Vienišas šapas



Labai dažna diena
Yra vėjuota ir šiurpi,-
Nedaug tereikia,
Kad paslystum,
Maža ką – paklystum.
Tada ir neša šapą
Upeliu tolyn,-
Srovės nesulaikysi.
Siūbuoja, supina žolė
Ir daro savo tinklą,
Bet ir jame nelaisvė
Ta pati – tik vis gilyn
Grimzti ir pamatai,
Kad dugnas taip arti
Ir negali iškilti.
Ne vėjas kaltas,
Tiktai medžių giminė,
Kad leido jam nukristi...
O gal to laukė,
Krėtė tyčia?



Paskutinis žingsnis



Yra ryški riba -
Jos nematai, bet ji yra,
Tik ją pridengia
Pilka kasdienybė;
Stengiesi taip gyventi,
Kad būtų gera
Ir kitiems šalia,
Tada prieš daug ką
Reikia nusilenkti.
Paspartini dažnai
Tik savo žingsnį,
Bet atitolsta ir riba,
Kurios neperžengęs
Vis negali nurimti.
O laikas sako:“Ne,
Turi sustoti ir nutilti“...
Nelaimingiausias yra genijus,
Kurio riba toliausiai,-
Su juo nespėjusi minia
Vis atsilieka net per mylią,
Žingsnių aidas tolsta.
Taip suveda visus visus
Prie tos vienintelės ribos
Tik paskutinis mirksnis.


Sustojęs laikas



Kada galva – sniego puta;
Prisimenu dar pirmą sniegą
Ir pirmą pėdą vakare,
Kada prie slenksčio palikta
Mėnulio šviesoje vis žėri.
Kiekvieną snaigę vis renku,
Glaudžiu – jos be šešėlių.
Nėra nė vieno plauko galvoje,
Kurio nebūčiau glosčiusi.
Tavo akių šviesa priblėsusi -
Alsavimu sušildyta,
Pavasarį gyvenimui
Iš naujo neprikėlė...
Juk man padėjo vėjas,
Suplakta jūros puta
Ir mūsų pirmas bučinys
Po visada sūria banga
Ant kopų smėlio...
Oi, kaip tave mylėjau!
Dabar rudens šalna
Į sielą įsikėlė,
Jausmus sudraikė...
Pasirėmiau beržo šaka,
Linguojame gyvenimo
Taku abu, kaip svyruonėliai.
Čia ir sustojo laikas



Maršrutas



Ateik, nors šiandien
Pas mane ateik,-
Diena tokia graži -
Debesėliai mirga,
O akyse šviesa,-
Kaip mažas gintaras delne,-
Taip spindi, atsispindi.
Nusiprausiau rasa,
Į ranką paėmiau
Vėl paukščio plunksną -
Tai gervių voros traukia,
Ženklina Paukščių Take
Kelionių maršrutus
Ir prisega vėliavėles...
Sugrįžta į tėvynę,
Kas jos pasiilgęs.
Vienodas ilgesys
Ir per visus metus -
Vis gervių klyksmas girdisi...