Kam dygsta medis
Ant apsamanojusio akmens,-
Juk negalės čia augti;
Kartais jo šaknys ir apglėbs,
Po daugel metų ir iškels
Net į paviršių akmenį.
Žiūrės iš tų atodangų
Pavasaris, ruduo,
Tiktai žiema pridengia,
Po sniego pusnimis
Jauku ir šilta...
Bet lieka ten akmuo,
O dar aukščiau
Ir plikos šaknys
Tarsi delne randas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą