Skiriu dukterėčiai Jolantai,
sergančiai išsėtine skleroze
Aš pamirštu vardus,
O pavardžių nepaisau,-
Seniau lietuviai
Niekada jų neturėjo,
Sėdėjo savo kaimuose
Ir buvo sėslūs,
Tarsi prie savo vežimėlių.
Bet buvo orūs,
Labai labai kantrūs
Ir giminių turėjo,-
Juos aplankydavo,
Kai buvo atlaidos,
Didžiosios šventės,
Neduok tik Dieve, mirtys,
Geriau - krikštynos vienadienės.
Ir suvažiuodavo į kiemą
Aptaisyti vežimėliai,
Iššukuoti arklių karčiai,
Dar drobės skiautė,
Po ja įdėta glėbys šieno
Iš savo pievų,
Oi, kvepia čia čiobreliai,-
Tarsi mūsų švenčių dienos...
Pabūkime drauge šiandieną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą