Augantiems

Nesupratau pati,

Ko ašara per skruostą

Tyliai nusirito;

Galbūt prisiminiau,

Kada gimdžiau pati,

Kaip augo sūnūs,

Kaip vaikaičiai neseniai

Tarsi paukšteliai ritosi.

Kaip skrido jie visi

Iš gimtųjų namų

Sudie sakydami...

Vėl kita ašara nukrito

Ant kelių ir takų,

Iš kur išeina

Ir jau retai sugrįžta.

Dar pasidžiaukite,

Oi, MOTINOS,

Kol jūsų vaikai

Ant kelių sėdi,

Liečia jus rankelėmis,

Kol jie mažyčiai...

Turiu tik dvi akis,

Kad jus galėčiau

Dar be ašarų matyti.