Nuo seno žmonės
Jau žinojo paslaptis;
Kai kitų vaistų neturėjo,
Ramindavo visaip skausmus:
Badu marindavo ilgai,
Kad protas būtų šviesus,
Kai kraujas verda,
Nerandi sau vietos,
Nebegali kitaip...
Dažnai padėdavo ir dėlės,-
Jas šėrė, laikė, girdė
Taip dažnai žyniai
Ir dar kitokie daktarai
Žmogaus krauju,
Kad žaizdos neatvertų,
Savo vietos nežymėtų,
Krauju nesrūtų akys,
Kada nieko nematai...
Bet yra siurbėlės,
Kurios tau sielą siekia
Ir geria tavo išteklius dažnai,
Tokiems gal tada nedera
Drauge gyventi ir prisiekus,
Nes vis didėtų skauduliai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą