Kiek rožės atspalvių gražių -
Nuo kūdikystės nekaltos
Dar visai baltos žydi,-
Lyg mažos mergaitės
Akimis jau vėją lydi.
O rausvos – svajos jų,
Ant balto žirgo
Karalaitį pamatyti.
Kai geltona kaip saulė
Ji pasauliui pasirodo,
Nutirpsta sniegas
Ir raudona užsidega -
Nematoma aistros spalva,
Kai meilė į akis pažiūri...
Oi, atiduotų viską,
Ką šviesiausio turi.
Nudegusi rusvėja,
Blunka pamažu
Ir mėlynai pražysta,-
Kaip dangus lapeliai,-
Juk taip mylėdama dažnai
Netgi nuvysta ši gėlelė...
Bet į vainiką nuotakai
Baltų baltų žiedų
Padovanos vis tiek bernelis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą