Išminčiams leidžiama
Jau nuo senovės
Kalbėti tiek dažnai,
Kiek jam numato
Jo pranašas valdovas.
Kai pats atpasakoja
Jo pirmus žodžius,
Išeina grynas tonas,-
Ne visi būna gudrūs
Netgi pranašai...
O pasekėjai džiaugiasi
Kažką išgirdę iš senovės
Ir visgi tie garsai
Taip nesutampa su senove,
Paprasta tikrove,
Nes jau kita karta
Ir kitos meno srovės
Apgaubia savo spinduliais;
Gerai, kad ne šešėliais,
Jų vis padaugėja,
Kai pasiskelbia kiti pranašai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą