2012 m. kovo 31 d., šeštadienis

Slenkstis



Kasdien pasikalbu su savimi,-
Kiti sakytų, kad nukvako,
Kaip galima kapstytis savyje,
Kur nėra teismo, nei teisėjų,
Pati sveriu, pati perku,
Pati parduodu už skatiką.
Vis išeinu ir pareinu namo,
O slenkstis tyli, nieko nepasako,
Net nepaklausia, kur buvau,
Ką sutikau ant savo tako.
Kiek slenksčių buvo,
Nežinau, nesuskaičiavau,
Tik atsisėdau pagaliau
Ir pažiūrėjau į save,
O sielos veidrodis apako,-
Kokia iš savo namo išėjau,
Tokia ir parėjau,
Tik liko brydė iki slenksčio.


Vaikai



Vaikų pasaulis -
Fėjų užkerėtas,
Sudžiaustyti ant medžių
Balti vystyklai,
O rožiniai ir mėlyni
Šilkiniai kaspinai
Dar plaikstosi pavėjui,
Nes dar trumpi plaukai.
Mažytės rankos prisiliečia
Ir šiluma nubėga
Motinos tiesiais pečiais,-
Visų gyvenimas
Iš tokių kaspinų sudėtas,
Tik jau praėjo laikas...
Gal ir pamiršai?


Palikimas



Seni laiškai ir nuotraukos -
Didžiausias lobis.
Tai atmintis kitų kartų,
Ką net nuo žemės laikas
Jau seniai nuplovė,
Tą mūsų laikmetis
Tarsi sustabdė
Ir ateičiai paliks.
Supūsta tik daiktai,
Seni ir sutrūniję medžiai,
Kuriuos įveikia laikas,
O mintis visų žmonių
Gyvens ir bus per amžius,-
Taip liko Trojos karas,
Istorijos gelmė.
Vienas žmogus laike
Nedaug gyvena,
Bet yra žmonija,
Kuri jau amžinai paliks.


Drugeliai



Drugelis margasparnis -
Vienadienis džiaugsmas;
Išsirita iš gemalo,
Pakyla iš vandens
Ir skrenda tik į pievą,
Kur jis būna laisvas,
Nutūpia ant gėlės
Ir pradeda gyvybę,
Kuri negreit plazdens.
Ilga ta nuostabi kelionė...
Oi, matome tik drugelius
Ir žavimės jų sparneliu.
Kodėl toks margas,
Niekas net nepagalvoja,
O priešas skrenda
Viršum jo greičiau,
Negu jo prigimta mirtis.


Ąsotis



Pavasaris vėlyvas,-
Dar iš beržų, klevų
Laša saldi sula,
Skaidri kaip ašara -
Tai ne mūsų kraujas,
Kuris vis tepa
Raudona spalva...
O molinis ąsotis
Rytą saulėje taip žvilga,
Jei niekas jo nepalietė
Su nešvaria ranka.
Gal buvo atsitūpęs ir paukštelis,
Nugėrė lašą ir nuskrido,
Užlipo mažas vabalėlis
Ir pasitenkino rasa...
Pakėliau molinį ąsotį,
Nešiau kaip sielos atgaivą -
Po kojomis pakliuvo akmenėlis
Ir suklupau staiga...
Pavasario sula tik išsiliejo,
Ąsotį sugriebiau į glėbį -
Pasklido džiaugsmo
Ir būties daina...
Gyvenimas ne viską čia supylė,
Ne viską dar susėmė;
Bus dar pavasarių,
Jei nesudužo ąsotėlis,
Tekės saldi sula.


2012 m. kovo 30 d., penktadienis

Vaikystė



Švenčiausias jausmas -
Saugoti vaikystę,-
Tai angelas baltais sparnais,
Kad ir toli pakiltų,
Niekada nepasiklystų,
Sugrįžtų iš tenai,
Kur laukiantys delnai.
Tėvų rankas švelnias
Kasdien pajutusi
Išauga kaip drugelis,
Kaip švelni gėlė;
Tokia visiems svarbi -
Rami, tyra vaikystė.
Ir mes užaugome
Iš pasakos, tėvų sakytos,
Dabar atėjome prie slenksčio,
Kur susirenka žili...

Raudona rožė



Lai skamba muzika
Visiems ir visame pasaulyje;
Gitaros garsas –
Ne kokia apgaulė,
Ji kalba, tiesą kalba,
Kad rožė nuskinta
Dar kiek pažydi,
Bet jau nebeauga...
Ją mylimo ranka
Kaip liemenį priglaudžia
Ir palengva nulaužia...
Jausmų banga labai trumpa,
Po to tik širdį maudžia...
Jaučiu tiktai spyglius,-
Ne veltui rožę dovanojant
Kažkas skamba, skamba...
Oi, ačiū, kad prisiminiau,
Šios rožės spalvą.

Gyvybės paskirtis



Kai laužo vėjas medį,
Galiu prieiti,
Pakylėti ar paremti...
Gal jis kada sugis?
Bet gilūs randai liks,
Visi matys ir toliau laužys,
Kol pagaliau nukirs...
-Koks negražus,-sakys.
Kiek giriose tokių,
Kurių niekas nelanko,
Nemato svetima akis,
Tada jie auga ir kreivi,
Jei žvėrys nenulaužia,
Ir niekas neprikaišioja,
Kad tokia prigimtis.
Kas juos apsaugo?
Gyvybės paskirtis.


Gandrai



Neskubinkim pavasario,-
Gamta - tai meilė,
Ji pačiu laiku ateina,
Kada subręsta pumpurai,
Sugrįžta paukščiai,
Kai miškai ir dirvos
Turi visko iki soties,
Pro eketes pasipila
Saulės ištroškę mašalai.
Sugrįžta džiaugsmas
Į visas pastoges,
Kur taisosi balti gandrai,
Iškėlę galvas žiūri,
Laukia ir vis nesulaukia,
Kada pilni bus jų lizdai.
Pavasaris ateina ir į trobą,
Kur ne visi turtingi
Ir ne visi sotūs,
Bet neša tuos vaikus
Ir jiems gandrai...
Oi, meilė – tai pavasario
Linksmi daigai.


Nakties lašai



Nakties šaltus lašus
Diena paliečia
Ir nusiprausia gėlės,
Rieda medžių šakomis,-
Kaip gera žemei, linksma,
Kai pamato saulę
Dar kiekvieną dieną
Lyg lašo atspindy..
Kaip būtų vieniša
Visatos erdvėje,-
Juk mūsų žemė – lašas
Žvaigždynų spiečiuje,
Tokią didybę naktį
Galime išvysti,
Bet laukiame šviesos
Visi į saulę pasistiebę,
Sniegą ištirpdome
Tik meilės spinduly...
Prisiliečiau prie žemės -
Ji tokia šilta šiandieną,
Gerumo ašara, nukrisk.


2012 m. kovo 29 d., ketvirtadienis

Naktis



Ne visada pasakome,
Ką apskritai galvojame,
O mintys lakios, bėga
Lyg pavasarį vanduo,
Bet yra slenksčiai dideli,
Tada sustojame,-
Juk ne visiems jie atviri.
Oi, atviras dangus,
Jo žydras mėlis,
Kai saulės apšviestas,-
Ji visada skaisti,
Tada ir atvira tik jai -
Norėčiau pasakoti,
Kokia žiema šalta
Man buvo atšiauri.
Bet niekas netiki,
Kam sniego neteko regėti
Ir aš prisimenu
Tik baltą spalvą,-
Ne tuojau pasnigs...
Nebūsiu šiandien atvira,
Nes jau naktis...
Yra gyvenime ir užmarštis.

Mūsų vaikai



Kiekvienas auga šeimoje,
Kur jo darbai ir rūpesčiai -
Visų galvosūkis ir džiaugsmas,-
Kaip šį pasaulį padaryti geresniu,
Kad tik geri vaikai užaugtų.
Jiems perkame saldainius
Ir įvairiausius žaisliukus,
Kur tik paprašo, einame,
Kad linksmas veidas
Juokintų ir mus, suaugusius,
Primintų ir vaikystės dainą...
O tos lopšinės – paprastos labai,
Net ir vaikams tas ritmas
Iki pat senatvės drauge eina -
Dainuojame vis tuos pačius žodžius,
Kad neužželtų mūsų atmintis,
Iš kur atėjome, į kur kiti dar eina.

Neišsiųsti laiškai



Rašau Tau laiškus,
Kai esi labai toli...
Jei būtumei šalia,
Vis tiek rašyčiau,
Žiūrėdama Tau į akis,
Laikydama už rankos,
Meilės spindulį matyčiau.
Kai saulė sukasi į vakarą,
Šešėlis žemėje ryškus,
Jau daug ilgesnis,-
Ir už tave, ir už mane,-
Kažkur toli nuslysta.
Juk tu žinai,
Ką Tau rašau
Ir vėlgi parašysiu.
Pakilo vieversys
Virš debesų -
Tenai ir mano
Tau rašytas laiškas
Pasiklysta...



2012 m. kovo 28 d., trečiadienis

Praregėjimai



Kada atsikeliu ryte
Ir pirmas žvilgsnis -
Saulė šypso danguje...
Žinau, ramiai miegojau,
Rytomiegio saldumas burnoje,
Jaučiu, kaip ramu širdyje,
Einu į savo taką,
Kurį ankstyvas rytas
Man ir tau paklojo.
Visi mes turime savus,
Tik retkarčiais susikryžiuoja
Ir vėl išsiskiria,-
Taip buvo ir taip bus,
Kol žmonija klajoja.
Bus rytas arba vakaras,
Kada tikrai pajusiu,
Kad nusilpo kojos...
Duok, Dieve, ryto -
Dar tokio ramaus,
Kada mintis viena skrajoja.
Kur tu, ten aš, ten ir takai,
Kurių nebrido mūsų kojos.


Taip krinta žiedai



Pavasario žiedai
Taip kvepia, kvepia,
Taip mirga akyse,
Kai krenta palengva,
Žemę nukloja
Žiedas jau nublukęs
Nuo saulės ir kaitros,
Gyvenimas - delčia...
Tokia balta, rausva.
Gal takas pas tave?
Prie žemės rudenį
Nulinksta šakos
Nuo obuolių,
Kurie paraudę
Ir dar labai šilti,-
Tarsi širdies daina.
O vaisiai, jei tikri,
Taip kvepia, kvepia...
Oi, šiandien – čia,
Rytoj – jau ten,-
Žemė visiems šventa.


Lėtas valsas



Žmogaus gyvenimas -
Nepilnas saulės ratas;
Praleisk naktis ir pamatai,
Kiek maža tos šviesos,
Kurią dar akys mato,
Bet norisi, nors šilumos,
Kuri vis slepiasi pavasarį
Ir nuo manęs toliau toliau...
O valso tempas vis liūliuoja -
Salės didelės ir mažos -
Tik vienas posūkis pirmyn
Ir vėl atgal...
Sukuosi tol,
Kol muzika dar groja,
Prie saulės vakare
Arčiausiai prisiglausti.

Smuikas



Tylu tiktai miške,
Kur žmonės neužeina,-
Kiekvienas žino vietą -
Slepiasi po šakomis,
Po tankia ir žalia žole;
Laukinis netgi paukštis jaučia,
Kada eini plika ranka...
Einu į sielos kambarį,
Į kurį niekas, be manęs,
Niekada ir neužeina -
Tolia graži tyla...
Dabar klausausi
Vakaro giesmės,
Kaip vienas smuikas
Vis orkestrui skundžiasi,-
Tokia jo paskirtis,
Gili prasmė.

Gyvybės šulinys




Pavasarį saulė prašvito,
Pirmas žiedelis ėmė ir pakilo,-
Jis toks dar mažas ir smulkus,
Tik skruzdei patogus.
Ant kito žiedo voras užsilipo
Ir kalbasi abu:“Tau labas rytas,
Kiti dar miega ir nėra su kuo kalbėti,
O taip smagu draugą turėti“...
Visus, mažus ir didelius, apjungia
Tik meilė ir žiedų margumas.
Kol naktį sninga, dieną lyja,
Visi į darbą eiti bijo...
Kur tos vestuvės,
Kaip tos puotos?
Ir liksi ilgai vienas
Tarsi tuščias puodas.
O po pernykščiais lapais –
Visas skruzdėlynas -
Naujienomis, gandais dalinasi.
Ir šarka žiūri nuo šakos,
Kada tas žvirblis pačią pamyluos...
Gyvybės šulinys jau pilnas -
Tik reikia semti, gerti,-
Iš to gyvenimas pareina.

2012 m. kovo 27 d., antradienis

Žemės paslaptys



Yra gimimo paslaptis,
Kurios nežino niekas,-
Kodėl prasikala žolė
Visai ne vietoje.

Netgi ugnikalnio viršūnė -
Vis dreba ir uolėta -
Neleidžia užsimiršti,
Bet ir ten gyvybė pasislėpusi.

Ugnies išdeginta,
Bet pelenais žemė nusėta -
Tokia derlinga ir tarpi,
Kur vėjas viską sėja, kviečia lietų...

Gal iš tenai, iš gilumos,
Ir mūsų prigimtis,
Tik dangaus pašaukta,
Iškilo kažkada į šviesą?

Suglumino tokia mintis...
Kas pasakytų tikrą tiesą?


Atgimstančio pavasario sonetas



Pavasarį išsprogsta medis,
Gėlė pražysta mažu žiedeliu,
Virš jų pragysta vis paukštelis -
Mažyčio snapo skardžiu balseliu.

Taip mielas kiekvienas spurgelis,
Iškentęs net žiemos šalčius,
Jam šypsosi ir iš aukštai saulelė,
Pažadina iš miego mažus ir senus.

Pasipuošė žaliai medeliai,-
Kiekvienas reikalingas ir gražus;
Net ir nulaužtas turi savo laiką, galią
Ir taip į mūsų mintis panašus...

Nereikia nuraškyti seno,
Jisai ir pats nudžius.

Taip augame



Pasižiūriu į mišką,-
Kokie gražūs medžiai -
Išlakios pušys,
Stiprūs ąžuolai,
Berželiai baltu liemeniu,
O senesni su randais;
Kiekviename vis atsispindi
Laiko erdvės, papročiai.
Kiekvieną liemenį
Savaip gamta išmargina
Ir žievės kalba,
Kokie metai buvo,
Kokie ir vėjai sklandė.
Audros verpetai žymi
Jų kiekvieną veidą,
O tik nupjovęs
Jų metus matai,-
Tegu tai būna paslaptis.
Kas viduje, giliai,
Tiktai su metais atsiskleidžia,-
Net sužaloti būna gražūs,
Jeigu jie auga išdidžiai.



2012 m. kovo 26 d., pirmadienis

Mūsų laikas



Vis judame į priekį,-
Saulės laikrodis
Niekuomet nemeluoja -
Vėluojame į darbą,
Kartais netgi į namus,
O iš paskos su šypsena
Laikas risnoja ;
Atsigręžiu ir nusišypsau,
Kokios gražios mano dienos,
Jau niekur neskubu...
Turiu daug laiko
Ir prie ežero, prie namo,
Bet vis prisimenu tave...
O, būdavo, pakrantė
Dar tokia žalia...
Purienos geltonavo,
Visi kupsteliai – saulė,
Kas ta rytmečio šalna,
Vis bėgdavau basa...
Toks pats ir laikas šiandien -
Sniegelis tirpsta...
Tai kas, kad aš balta?
Juk net ir tokią
Myli tu mane,
O aš – tave.

Ačiū už dovaną Ernesto Fragoso



Tik vienas žiedas
Ir jo geros akys,
Toks žvilgsnis iškalbingas -
Tiesiai į akis...
Ir kam tie žodžiai?
Daug jie nepasako,
Nors priima juos
Atvira širdis.
Kaip mėnesienos
Ilgas ilgas takas -
Vis atveda į rytą
Saulės ilgesys,
Taip Tavo dovana
Ir gėlės akys,-
Į pačią sielą
Sminga gėrio
Šiltas spindulys.

Lašų muzika

http://www.youtube.com/watch?v=guvY8Qbac7E&list=WL31559939CDA0EB48&index=7&feature=plpp_video


Taip skamba lašas,
Krisdamas nuo beržo,
Taip skamba ašara
Iš motinos akių,
Taip šniokščia upė,
Bėganti į vandenis -
Daug gilesnius...
Taip kalba tėvas,
Žiūrintis į vakarą,-
Jo akyse gaisai
Ir atspindžiai nuo jų -
Tai jo ir mano
Žvakė jau sudegusi,
Tik vaško lašas,
Gyvas garsas,
Riedantis taku...

Prisiminiau



Prisiminiau namus,
Prisiminiau senus,
Į veidrodį pasižiūrėjau-
Ten mano dvynė stovi,
Žiūri akimis,
Kurias mama turėjo...
Jos supinti plaukai,
O mano pašiaušti...
Gal kaltas vėjas?
Mama nebuvo tiek balta,
Tik aš kaip obelėlė.
Tie patys atviri langai,
Tas pats ir šulinys,
Kurio uždengti negalėjome,-
Prie kelio buvo -
Visi ėjo, gėrė...
Jau puslapiai tie užversti,
Nuslūgo kelis kart kapai
Ir kryžiai subyrėjo...
Prisiminiau savus,
Kada į veidrodį žiūrėjau.

Ruduo - pavasariui



Snigo, apsnigo
Raudoni lapai;
Krito, nukrito
Rudens plaštakės,
Apdengė krūmą,
Apdengė taką -
Skrido, išskrido
Paukščiai patrakę...
Mums tik paliko
Į kalną takas,
Akmeniu klotas,
Mindžiotas batų...
Ten mūsų pėdos,
Ten mūsų akys,
Iš kur ta meilė
Iki pavasario?..


Mūsų dangus



Graži ta Lietuva -
Daug miestų ir miestelių,-
Čia pieva, čia žalia veja,
Nedaug ir skiriasi,
Kur miestas ar gyvenvietė -
Visur žalia spalva.
O kai į aukštį keliu galvą,
Ten akys – mėlynas dangus
Prieš audrą raudonuoja,
Juodas debesis – jo pakraščiai,
Sugėrę aukso spalvą,
Tie patys mums visiems dažnai...
Ir suprantu, iš kur tas grožis -
Tai mūsų tėvų dainos
Ir giesmės, kylančios į dangų...
Tegu...Tylėsiu...
Kokie gražūs vakarai.


Jaunimui



Jaunam keliai -
Per lygumas,
Per platumas,
Į aukštį ir į tolį,
Pamatuoti svajomis,
Kalnai neturintys tarpeklių,
Kalnynų gūbriai
Lenkiasi tik ištisai...
Buvau maža -
Upelio man užteko,
Upes gal pamačiau vėlai;
Dabar jauni laivus suranda,
Kurie išplaukia į pakrantę,
Kai burės jau nuleistos
Ir įveikti pirmieji slenksčiai,-
Toliau tik jūros,
Vandenynų pakraščiai...
Jums pastatysiu tokį laivą,-
Kaip Nojus kažkada pastatė,
Kad tilptų visi Jūsų norai
Ir gražūs ateities planai.
Kiekvienas vis įkelsite
Po silpną gyvūnėlį -
Išgelbėti bus mūsų
Protėvių kapai...
Atplauks į mūsų žemę
Jūsų meilės sukurti
Aukšti kalnagūbrių aidai -
Tai jau kelių kartų garbė.



Poroje



Tik poroje užgimsta meilė
Ir greičiau pavasaris ateina,-
Nenuobodus laukimas,-
Trumpėja naktys pamažu
Ir ledas tirpsta, lūžinėja
Nuo mosto kylančių sparnų...
Prieš saulę nendrės dygsta,
Iš senųjų antys sukasi lizdus -
Juk žemė atiduoda viską,
Nereikalingu niekas čia nepasijus.
Tik poroje ir tęsiamas pasaulis -
Kiekvienas žiedas laukia
Vis naujų svajonių,-kaip drugių...
Atskris pas mus ir laimės paukštė,
Iki rudens susuks lizdus
Ir išperės gražius vaikus,
O ant obels bus obuolių.

Genio miškai



Margi geniai
Neišskrenda ir žiemą,-
Jie saugoja mūsų miškus,
Kiekvienas medis
Turi savitą kamieną,
Skirtingų yra kirminų.
Jie graužia po žieve
Ir ten ilgai gyvena,
Kol medis atiduoda
Savo kraują ir jėgas,
Todėl toks mums genys
Margasis mielas,
Nes jo pasaulis – Lietuva,
Kur sakoma :
“Genys toks margas,
O pasaulis daug margesnis“...
Taip nuo seniai
Gyveno ir šalis mana.
Oi, miškas ilgai auga -
Vargsta dar giria.



2012 m. kovo 25 d., sekmadienis

Iš pastebėjimų serijos



Žmogaus ydų pasaulį
Atvaizdavo menininkai,
Mokytojai ir išminčiai
Ieškodami tam priežasčių,
O paprastas žmogus
Tik sugalvojo atpirkimo ožį
Paslėpdamas savo žodžius.
O visas priemones pateisina
Tiktai aukštai iškilę,
Nes buvo, regis, taip senovėje;
Kaipgi pakeisi įpročius.
Jei kas, pažemino ir įžeidė,
Netgi įkando kam pripuolęs,
Kad tik atrodytų teisus.
Taip ant galvos net laurus
Jam kažkas nupynė
Ir suteikė apdovanojimus,-
Jis pats juos pasiskyrė,-
Ir liko amžiams nemarus.
Kiti į tokį farsą bežiūrėdami
Pasaulio pabaigą paskyrė,
Tiktai nežino, kada bus...
Bet kas po to dar bus?!

Sekmadienis



Pamilęs saulę
Žmogus laikrodį sukūrė,
Tada gyveno nebe sau,-
Prisijungė prie visų būrio
Ir kūrė turtą tik bendrai,
Menka dalelė – sau.
Kiekvieną dieną
Vis į savo laikrodį
Kiekvienas pasižiūri -
Ir keliasi, ir gulasi,
Ir vis į darbą skuba,
O laikrodis kantrybės
Šitiek turi – gal tiek vėluoja,
Kartais skuba...
Sekmadienis yra tik sau?

Žemės pėdoje



Iš kur tas ilgesys,
Iš kur tas didis noras
Vis tave aplenkus
Pasižiūrėti atsigręžus į akis?
Jose matysiu dangų,
Įsišaknijusias mūsų mintis,
Kad stovime kartu
Vienoje žemės pėdoje
Ir vietos dar užtenka -
Visų giria plati...
O priešais visos pėdos,
Jau pažymėtos akmeniu,
Ir užrašyta priesaika:
Žmogus – pasauliui,
Žmogus žemei, dangui,
Pirmiausia – Tau.

2012 m. kovo 24 d., šeštadienis

Laiškas be adresato



Saulė mus visus pašildo,
Veidus rausvina vienodai,
Paskui jau vakaras,
Išlieka įdegis – rusvai,
Šiandieną jau norėčiau
Užsidengti veidą,
Kad niekas nematytų
Mūsų visų gėdos,-
Galėtų prausti ašaros
Nukrisdamos tik dideliais lašais.
Pavydas, kerštas,
Mažojo žmogaus pažeminimas -
Mūsų laikų tragedija,
Tas pats kaip rimbo kirčiai
Dar senoviniais laikais,
O taip norėtųsi visiems
Duris plačiai atverti,
Kad veidą pabučiuotų
MOTINA - saulutė
Savo spinduliais.
Be jos sunku gyvenime,
Labai blogai...

Spindulys



Kiekvieną rytą
Saulės spindulius graibstau;
Jie paslaptingi – karšta...
Nuo jų šviesiau, gražiau -
Prasikala žolė
Ir jau purienų laukiu.
Nuo jų akelių
Apsvaigsta galva,
O jos dar klausia:
-Ką tu mylėdama darei,
Kad būtų visiems gera,
Ankstyvąjį pavasarį nešalta...
Štai vieną spindulį laikau,
Ateik, bus tau vienam
Paskirtas...
Aš laiko dar turiu,
Kiek tik reikės,
Palauksiu.

Skiriu Birutei Skujytei

2012 m. kovo 23 d., penktadienis

Būk man šviesa



Sukoriau ilgą kelią,
Kol tave atradau;
Iš tavo rankų gėriau
Tarsi vyną po taurelę,
Kol nuo svajonių
Naktį apsvaigau.
Prisiglaudžiau tau
Prie tvirtos krūtinės -
Taip gera man ir tau.
Gal jau pavasaris?
Akyse žalia, žalia,
Pragydo rytą
Ir prie inkilo varnėnas...
Taip suklykė žuvėdra:
-Kas toliau?


Dėkoju Draugams



Dainų daina -
Pradžių pradžia,
Žmonių kalba -
Taip pat daina...
Dangus ir žemė -
Visada šalia,-
Visi mes - čia.

Žmonių gerumas
Ir gėlė, vanduo -
Visi ant jos,
Visi po juo,-
Kaip dainoje
Tik tau ir man
Suprantama kalba.

Paukštis pakyla,
Neša laišką -
Tai mūsų noras,
Kad būtume visi
Pasaulyje šiame -
Tik su daina
Ir taikoje.

Rytmetys



Saulute, tu karšta
Kaip mano norai
Ir spinduliuoji daug daugiau,
Negu tau reikia,
O viskas iš tavęs,
Tu tik aukojiesi
Ir gyveni kitiems...
Toks rytmetys vaiskus -
Iš rūko kylu ir svajoju,
O nerimas širdy ...
Visa diena – aukojimas
Ir toks lemtingas ilgesys.
Atrodo, jau upelis
Nušniokštė, nuplovė,
O grįžta vis...
Ir netiesa, kad į tą pačią srovę
Niekas nesugrįš.
Tik tu, saulute,
Tai matai, jauti,
Nes daug ilgiau,
Nei aš ir tu,
Jau gyveni.

Ratelis



Stebiu, saulutės
Amžinojo laiko ratą,
Savo gyvenimo
Metus einu pati,
Stebiuosi, kaip sutampa
Žmogaus ir amžinybės
Svajos ir likimas,-
Juk užsibaigia viskas,-
Kas šiandien tik pradžia,
Bus ryt jau užmarštis,
Tik nematysiu,
Kur nueis kiti...
Iš dūminių pirkelių
Lietuva užgimusi
Dar suka savo ratelius,
Sugriuvo mūrinės net pilys,
Bet amžina mūsų viltis -
Gyvensime kaip lino siūlas,-
Gija tokia tampri, gaji,
Švelni ir nuostabi,
Išbalinta jau saulės spinduly.


2012 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

Pokalbis




Vilioja spindintis dangus,
Beribis aukštis;
Jis matomas ir pro medžius,-
Viršūnėmis skrendu
Kaip laisvas paukštis.
Atsiremiu į debesis -
Tavęs čionai palauksiu,
Ateisi ir nešaukiamas vardu,
Vis tiek tu pas mane ateisi.
Neturi medis daug vardų -
Jo šaknys žemėje,
Kur jis seniai išaugęs,
Tokia maža prie jo esu,
Kol mintys žemiškos.
Medis neturi žodžių -
Lydi savo ošimu,
Kai noriu jį pralenkti.
Saulutė šypsosi smagiai
Iš mūsų abiejų kalbų...
-Oi, nesijuok, susikalbame
Ir be vertėjų mes abu.
Berželis,-kaip ir aš,-
Toks baltas...

Žmonių piešiniai



Nuo amžių glūdumos
Suprato grožį žmonės
Ir piešė angelus –
Visai mažus vaikus,-
Kaip nekaltybės simbolį,
O moterį,- kaip rožę
Arba su rožių vainiku.
Šie piešiniai išliko
Sfinksų lobiuose,
Juos saugo burtai,
Kad nedrįstų judinti kiti,-
Tik savo šeimą saugo
Stiprus vyras
Jau nuo pat senovės,
O moteris jo rankose -
Tokia gėlė graži...

Padovanota rožė



Kai žydi rožė,
Ji mane maitina,-
Ne vien tik duona
Alkanas žmogus...
Kai geria vyną,
Širdies indas tuščias,
Jei neįpili man tu...
Gali žiūrėti į paukščius;
Jie suka lizdą -
Neša šakas, spyglius,
Paskui nusipeša
Net savo plunksnas,
Švelniausią pūką kloja
Visgi dėl vaikų.
Ištikimybės žodžio norisi,
Kada ateina meilė
Pas abu...
Tik viena plunksna -
Vienas žodis
Patalą pakloja,
Vis kedenu ir saugau,
Nes tu man brangus...
Net ir sidabro taurėje
Vynas surūgsta,
O sielos veidrodis
Be mūsų abiejų suduš...

Laukimo valanda



Kiekvieną dieną
Pradedame nuo šviesos,
Iš kur pradėtas ir pasaulis,
Kai atsiskyrė laikas,
Padalinamas visiems,
Ir atsirado saulė...
Įsižiebė nuo jos viltis,
Kad geras šis gyvenimas,-
Jį žemė papuošė žiedais,
Žmogus suprato laimę.
Tik meilė sukuria jausmus,
Daina - ir sielos skambesį,-
Čia džiaugsmas, ilgesys,
Nepasakyti žodžiai
Arfos stygomis tau kalba...
Nuo to ir darosi šviesiau -
Pamato šviesą net naktis
Ir slogios mintys pasitraukia.
Kaip gera gera,
Kai kažko dar laukiam...

Vasaros aidai



Kai vasara suderina spalvas,
Nuo kalnų šniokščia,
Plaukia, pliaupia...
Visi pamiršta sniego lavinas,-
Į vandenį kalnynų
Garsas atsišaukia.
Ir pasiraivo debesys,
Kalnai arčiau,
O slėnis : „Gerti!“,-šaukia;
Juk visada pribėgame
Tik ten, kuris aiškiau
Pasako, ko jis nori,
Ko vis laukia...
Net saulė paslapčių nelaiko -
Šešėlį nustumia toliau
Ir išdžiovina po juo ašarą
Ilgai nelaukusi...

Ryto migla



Vis du rasos lašai
Per skruostą rieda,
Yra jų ir daugiau,
Kada apsidairai,
Matai ir artimųjų pėdas.
Jie eidavo greta,
O tu juos palikai -
Nespėjo šis pavasaris
Jau su visais, nespėjo...
Kiek ir miglos aplinkui -
Beržas verkia, o lašai,
Į žemę pažiūrėję,
Nusirita po vieną...
Gal ir bus lengviau
Nebesiūbuos jų vėjas...
Tik neliūdėk, jau neilgai -
Migla pakilo,
Saulė patekėjo...
Matai?Ir ši diena be vėjo.

2012 m. kovo 21 d., trečiadienis

Labanakt



Saulė akis užmerkė
Ir kasas išpynė,
Vakaruose užsižiebė
Vakarė pirmutinė,
Pasislėpė žiedai
Po skraiste purpurine.
Ko vėjas lėkdamas
Iš šio pasaulio neištrynė,
Susigūžė po sutemų migla -
Ne visada jam lengva
Žemės gyvastį prikėlus
Audra nugalėti,-
Ji amžina.
Dienos svarstyklės
Svyra, svyra, svyra,
Pasipila į Paukščių Taką
Žvaigždžių lietumi...
Labanakt, mano gintare,
Brangi gimtine,-
Ramybę sielos
Saugoju, myliu
Su tavimi kartu.



Meilės angelas

http://www.youtube.com/watch?v=6D_Fl7v193o&feature=related


Mylėdama metus
Skaičiuoja saulė -
Skrenda drugelis prie gėlės,
Matydamas tik savo laimę,
Kad susirastų meilę,
O paskui palaimą...
Ir vėl mirtis lydės.
Žmogaus gyvenimas
Trunka kur kas ilgiau,
Bet meilė – tai akimirksnis,-
Kaip drugio ir gėlės...
Pasipuošė jaunystė
Sparnu Moters,–
Lyg aukštybių angelo,-
Nuvyto rudenį
Lieknas liemuo
Ir šokio sūkurys
Mažai tejaudina,
Praeis dar metai –
Atmintis tylės...


Piešinys



Gyvenimas žmogaus -
Didžiulis ratas,-
Lyg Mandala likimo,
Kurią vis pats pieši.
Praeina nuo gimimo metai
Ir viską jau regi,-
Kaip saulės apskritimą,-
Ji sukasi su tavimi...
Matai pasaulį savo akimis,
Kasmet vis pridedi po brūkšnį
Ar spalvą pakeiti,
Bet pats takelis pasilieka,
Kurį pasirenki ir nueini...
Tai - tavo piešinys.

Skiriu Anoland Guevara

Drambliai ir žmonės



Tauriausi iš visų -
Stipriausi ir meilingi -
Atsimenantys protėvių takus,
Kur jų net giminaičiai mirę,-
Sustoja prie kapų,
Kai jau pesliai
Akis jų iškapojo...
Ir traukia jie per dykumas
Tolyn tolyn keliu -
Taip vedasi vaikus
Pašaukdami į kovą
Su neganda gamtos,
Nuprausdami ir dulkes
Tik vienu straubliu...
Oi, kad šią jėgą,
Bet ir meilę
Dar turėtų žmonės...

Meilės paukščiai



Grįžtu prie meilės lobių,
Ką gamta padovanojo,
Ką Dievas davė
Ir palaimino -
Naktis, aušras,-
Ką žmonės kūrė,
Amžiais apdainavo
Ir sujungė kartų kartas...
Ką saulė pabučiavo,
Tavo karštos lūpos
Pasiėmė ir davė man,
Kad augtų sūnūs
O iš jų vaikaičiai,-
Taip skrenda į padangę
Balti meilės paukščiai
Iš mūsų meilės Tau.
Pakelk akis - tai tokia laimė
Pakilti meilėje- ne sau...


Su gimtadieniu, sūnau (kovo 23)


Mano gyvenimas -
Bebaigianti sudegti žvakė
Ir neprašau naujos,
Sudegs ir žodžiai,
Mintys užsidegusios,
Užges širdis be meilės
Ypatingų sūkurių.
Dar turiu vieną
Ir vienintelį troškimą -
Praeiti tuo keliu
Kur nugulė prisiminimai,
Ką vis turėjau
Ir dabar turiu -
Tavo rankas ir šilumą
Iš tėvų meilės ir aistrų...
Gyvename abu toliau,
Kad žemę mylime
Kaip tūkstančius žvaigždžių.
O žvakę dovanoju
Tau, mano sūnau.

Teroro aukoms atminti



Takelis iš namų,
Tas pats vėl į namus -
Tiktai vieni varteliai;
Skaičiuojame žingsnius
Nuo tėvo kelių
Iki kitos gyvenimo stotelės.
Palaiminu žodžius,
Kuriuos pasako mamos,
Kad augtų laisvas jos sūnus
Ir išdidus tėvų šalies,
Gražios kalbos kraitelėje...
Mokėtų nuo mažens žodžius,
Kuriuos įskiepijo seneliai
Ir žengtų jau mylėdamas visus,
Kas ir už jo vartelių...
Tada ir nepakels žmogus
Nė ginklo prieš kitus -
Net ir prieš savo valią.


O kas yra žmogus?



Kas verčia žmogų
Kopti net į kalnus -
Viršūnės tik toliau,
Virš debesų baltų...
O kaipgi užkariauti dangų,
Pamoti jam pirštu?
Kas verčia žmogų
Dykumas praeiti
Ir gerti rasą nuo delnų,
Suskeldėjusias lūpas
Tik nuodėguliu patrinti,
Kad nesiluptų oda
Nuo karštųjų saulės bučinių?
Kas verčia žmogų,
Šunų kinkinį pakinkius,
Vis leistis į kelionę
Per Arktikos sniegus;
Juk gerai žino,
Kiek jau žuvo,
O pats toks pats –
Ne šuo, tiktai žmogus...


Poezijos dienai



Poezija – daina,-
Tarsi upelis teka
Vis nesibaigiančia srove
Ir žadina kiekvieną žodį,
Tiktai harmonija sava,
Sielos virpėjime suderinta.
Pakalbinu kiekvieną medį,
Kuris toli, o jis šalia
Suošia ir pasako,
Kas jo ir mano širdyje.
Dar pakeliu ir paskutinį sniegą,
Ištirpsta jis delne
Ir laša žodis
Pro pirštus į žemę,
Prisikelia lygiadienio aušra.
Taip myliu savo ežerą,
Į kurį upeliukai bėga
Ir kelia ledą, kelia...
Lenkiuosi, gaudau
Tavo žodį šventą,
Brangioji mano žeme,-
Iš jos poezija
Ir meilę semiasi.