Kur žvengia
Juodbėriai žirgai,
Ten joja šaunūs vyrai,
O gražūs moterų plaukai
Sužvilga saulėje,
Plasnoja tarsi angelo sparnai
Žirgui ant kaklo
Ir skamba versmė upeliu
Per klonius - į tėvynę.
Mylėjau žirgus nuo seniai,
Kai tėtis mažą pasodino,
Paskui pati pasilypėjau,
Į jo karčius įsikabinusi
Žiūrėjau į gėlių laukus,
Į žemę, akmenis mažus,
Ką žirgo kojos mina.
Jutau vėjelio dvelksmą,
Sklidiną miško kvapų
Ir ežero alsavimą,
Kai plaukia žirgas,
Kaip tikšta į šalis vanduo
Ir raibuliuoja į nendryną...
Atrodo, neseni laikai -
Dabar žirgai sužvengia
Tik žirgynuose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą