Yra tamsa veidmainė,-
Kaip naktis juoda,-
Yra gyvybės siūlas...
Jį mezga voras,
Motinos ranka
Šilko gijas, vos matomas,
Jos nenutrūksta,
Nors ir labai plonos...
Kada gyvenimas nuaudžia
Rankšluostį į tolumą
Ir sudeda visas gijas,
Ateiname prie slenksčio,
Nusiplauname rankas ir kojas,
Tada ir būna
Paskutinė verpstė susukta -
Tai nežinia...
Tokia tamsa juoda,
Kurios daugiau nemato žmonės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą