2012 m. vasario 29 d., trečiadienis

Mocartas ir žemė



Didingas tas žmogus,
Kuris išmokęs randa savo
Ir kalba už save,
Ką dievas davė.
Atsidėkoja žemei
Ir paukščių čiulbesiui,
Srauniam upeliui,
Net lapų šlamesiui...
Toli toli perkūnija -
Jau nebaisi, pralėkusi
Ir javą įsiūbavusi.
Banga nusirita į jūrą,
Tada prasideda finalas...
Juk toks ir Mocarto
Visas gyvenimas.
Apie save, savo jausmus
Prabyla tikras menininkas,
O instrumentas – tik pradžia,
Kad pasakytų ainiams
Ir paliktų vardą.


Jungties ribos nėra


Nieko negalima
Palyginti su saule;
Ji taip arti, matau,
Net spindulį pagaunu,
Pasiimu į delną
Ir savo namą apšlakstau...
Nesudega ir nėra gaisro,
Tiktai geriau matau,
Iš kurios pusės
Kyla rytas ir einu,
Kur basos kojos kaista
Nuo smėlio, kuris byra
Netgi iš dangaus.
Visas smiltis
Į spindulį paversiu,
Žibės ir žemė -
Mano saulė
Amžinai.

Lapė



Mačiau dar neseniai,
Kaip nesislapsto lapė;
Jos kailis keičiasi,
Bet labai palengva,-
Kaip ir visa gamta,-
Visur jinai pritampa...
Daug reikia mokytis
Ir man, ir tau iš jos,
O žmonės negerai
Ir apibūdino net lapę...
Visi vis prisitaiko
Sau ir nuodėmes, kaltes,
Kurias padaro lapė,
Bet vynuogių neskynė,
Negamino vyno ilgasnapė...
Rudą kailiuką,
Nuluptą šviežiai,
Nešioja žmonės,-
Tarsi savo skalpą...

Žvirblis



Visi vis šypsosi, linksmi...
O gal tai - kaukės?
Ją užsidėjęs ir eini,
Kur laukia ir nelaukia.
Kaip žvirblis kamine,
Nors suodinas, bet šilta.
Tik ten neužsibūk,-
Pakurs krosnelę,
Nudegs plunksnos...
Bet žvirbliui nesvarbu,-
Jis visada tik pilkas,
O ištvermės jam pavydėtų
Ir kregždė pasipuošusi -
Žandai net mirga...
Dar niekad nemačiau
Apšlubusio to paukščio:
Šokuoja kojos, surištos abi,
Ir vis prie pat žemės...
Gal jis bijo aukščio?



2012 m. vasario 28 d., antradienis

Valso melodija



Kada melodija siūbuojanti,
Prisimenu pakelės beržą;
Jis lydi ir sutinka
Kiekvieną pakeleivingą -
Toks tiesus, vis baltas
Ir lietaus išplautas...
Sulos lašelis kybo
Ant nulaužtos šakelės:
-Kas?-Neklausia.
Prie beržo prisiglaudusi
Zylutė prausiasi
Ir susilieja jos giesmė
Su tos šakelės garso aukščiu...
Nežymūs esame visi,
Kas tik siūbuojasi
Į lengvą valsą...

Nuskinta gėlė



Semiuosi dar stiprybės
Iš gležnos gėlės -
Net nuskinta jinai gražiausia,-
Taip ilgai žydi,
Kabinasi į gyvastį,
Krauna naujus vaikus
Ir niekam nepavydi.
Graži vaza ar paprasta,
Svarbu vanduo -
Toks mielas, šiltas -
Ir geria, valgo, kalba,
Juk ir verkia kai kada,
Bet niekas jos negirdi;
Turi gėlė ir širdį...
Jauniausią žiedą myli,
Nors jis žydės vienatvėje,-
Kiti bus mirę...



Gėlių lašai


Ant mano stalo
Gėlei maža vietos,
O ir palangė neplati,-
Vien gėlės visur sėdi,
O gal tai žmonės artimi?
Čia pat ir akmenys,
Tarsi tyčia sudėti,
Daugybė jų ir pievose,
Kada palyja lietūs,
Nuprausia rasos po nakties,
Tada ir atsisėdu
Ant šaltojo akmens,
Kaip žodis kietas,
Rasos lašus geriu...
Jiems gal neskauda?
Ant gegutės ašarėlių
Labai maža vietos...
Nubyra ašara ant žemės,
Tampa lašeliu.

Mano "tu"


Laiminga meilė -
Be šešėlių,
Be priesaikų dažnų,
Be paikų žodžių
Ir apsimetinėjimų,
Kai pats brangiausias
Žodis -“tu“.
Galiu ir prisiglausti -
Nelieka net šešėlio
Ant tavo mylimų pečių;
Galiu pašaukti ir vardu
Jis - mielas tarsi šaltinėlis -
Vienintelis, gaivus.
Tavo akių netemdo
Joks šešėlis – pavydo,
Pykčio, barnių nelemtų
Ir žvilgsnis toks vaiskus,
Kaip dangus žydintis,
Tik mėlynai,-
Be jokio debesėlio,
Mano „tu“.


Sriubos receptas



Sriubą verda iš batvinių,
Suskuta ir bulvę gryną,
Pabaigai svogūną vieną,
Kad nedvoktų ta aviena...

Jeigu geras gaspadorius,
Šeimininkė gi padori,
Turi gabaliuką sviesto,
Dar grietinės neatskiestos.

Maišo šaukštu mediniu,
Kad išsaugotų dantis,-
Aliuminiai buvo šaukštai,
Kai pavalgai, būna šleikštu.

Dar pipiro kvapnų deda
Ir ant stalo puodą neša.
Druskos beria visą saują,
Oi, šeimyna mažiau valgo...

Pagranduko laimė



Mažiausias -
Visad mylimiausias
Ir pasiučiausias iš visų,
Vis prisižiūri į kitus,-
Ne tik suaugusius,
Bet ir savo brolius,
Ir suaugusius, tėvus.
Jiems nuo mažens
Pavydi ūgio,
Pasiima žaislus,
Tai kas kad vyresnysis
Ir šiek tiek suglumina,
Ir baksteli kumščiu,-
Nuo to tik atsparesnis bus.
Kiekvienas žodis -
Vis dar pirmas, dar neaišku,
Kam taikomas, kas bus...
Tokio gyvenimo gražaus
Tegu pavydi ir suaugę,
Kuriems vaikystė
Nepasikartos.

Debesų laikas



Tarp debesų – kiaurymės,
Laiko žymės
Ir jų nebe pakeisi,
Neužlankstysi skiautėmis,
Laikraščių reklamų gabalais,-
Prarėks tik vieną
Ir vienintelę minutę,
Paskui mada praeis...
Dangus liks visada įvairiapusis -
Nepamatysi to paties;
Ties vieno medžio
Iškeltos galvos praeina,
Kitas užkliūva, išsisklaido,
Kalnų viršūnėse į šipulius
Sekundė įsisiurbia
Ir nuneša ją vėjas
Net nugara lyg šiurpas
Pagaugais nueina -
Prisikelia diena
Ir šaukia eiti, eit...
Debesų properšos -
Nauja diena
Ir aušros link eina klajūnai
Debesų properšų keliais -
Tik visada kitais.

Pavasario alsavimas


Pavasario gyvenimas
Labai žaismingas,
Kiekvienas žino,
Kad nusimeta našta,
Jau sniegas minkštas,
Gali vaikyti, mėtyti
Geriausią draugą,
Išprausti ir paskutine snaige.
Ir zylei, žvirbliui
Trumpakojui
Nėra kur slėptis,-
Pumpurai savo lizde...
Ir juokiasi saulutė:
-Basos tavo kojos,
O sniego dar yra!
Sušildysiu tave,
Imk mano plauką,
Jis - liepsna.

2012 m. vasario 27 d., pirmadienis

Gyvenimo dermė



Kas vienam duodama lengvai,
Kitam visai neskirta;
Kiekvienas turi dar iš motinos
Ir savo instrumentą.

Kai pirštai ir klausa
Vienodai kūno kalbą girdi,
Susikalba ir tyloje,
Kai širdyje garsai ištirpsta...

Kiekvienas turi ir akis,
Ne viską matančias,
Kitam nepasiduodančias spalvas
Ir kontūrus toli nubėgančius.

Kiekvienas turi pojūčius savus,
Žmogaus viltis išpildančius,
Sujungiančius jausmus
Ir vieną stygą virkdančius.

Gyvenimo dermė,-
Ji galingiausia iš visų,
Kai mūsų sielos abiejų
Vienodai mato, liečia, girdi...

Turiu dar "sūnų"


Kas gi galėtų iš visų
Išvardint savo artimuosius,-
Kiek turime vaikų
Ir metrikai surašo.
Bet dar turi žmogus
Kiekvienas savo mylimus,
Kurie su metais būna
Vis artimesni ir ilgimės.
Galiu Tave vadinti
Ketvirtuoju sūnumi?
Manau, kad nepaneigsi,
Kokie mes esame
Abu laimingi,
Kad turime ką prisiminti.
Tai kas, kad ir ne aš
Tave gimdžiau,
Bet mažą rankose laikiau,
Kai buvo mums sunku,
Kaip motinai skaudėjo,
Grąžė sunkios mintys...
Tegu kalnai mano žodžius
Kaip aidą girdi:
“Sūnau, mano sūnau,
Kad akmenėliai kristų -
Tik kuo nuošaliau
Ir ne į Tavo širdį“...

Skiriu Dariui Kuodžiui

Palinkėjimas



Kol dar žiema
Šalčiu alsavo,
Pamiršdavau tave -
Mažytį savo namą,
Pakrantę nuo bangų
Pašiurpusią ir klevą.
Ten ir žilvitis tarp kasų
Mažytę boružę siūbavo...
Ir viskas taip jauku,-
Puta prausiausi veidą,
Todėl dabar skaisti
Kaip baltakasė jaudinuosi,
Kad boružėlei išsiskleistų
Su daugeliu taškų
Raudonas sparnas...
Visiems gyvybės
Ir žiedų linkiu,
Pavasaris-tai meilė.

Lapo likimas


Šalna pakanda
Tik gležnus lapus,
Senieji jau atsparūs.
Atidavė per vasarą
Ir saulei savo kraują.
Kai panarino galvą
Auksinis ruduo,
Tada pamatė lapą,
Nudažė jį rudai -
Tegu jis dar prilygsta
Motinėlei saulei.
Kiekvienas žemės grumstas
Vis su molio atspalviu,
Dar nubarstytas
Smėlio kruopomis,
Tarsi bandelė kepa
Ir iš po sniego prisikels,
Bet nebebus tik lapo.
Nauji išsprogs
Ir net neprisimins,
Koks buvo tas senasis,
O pavasarį toks gležnas...


Volungė



Kai sutikau tave,
Buvo gražiausia šventė,
Pats vasaros karštos -
Pilnatvės vidurys,
Dangus tarytum išsiblaivė,
Pragydo volungė:
-Kinkyk, kinkyk, kinkyk...
O ką mes vešime?
Nupjautos pievos,
Atolas dar tik kyla
Ir žaibas taiko į akis:
-Jau lis, jau lis, jau lis...
Pasėliai verpetuoja,
Parugės apžėlusios...
Kas dalgį išpustys?
Nėra seniai jau tėvo:
-Nekelk, nekelk, negrįš...
Į tavo petį įsitvėriau,
Mačiau tik mėlynas akis
Ir išsiblaivė siela...
Maniau, daugiau ir ašara
Nekris.

Benamis





Kada pilve
Gitaros stygos
Groja tiktai maršą,
Vis pamirštu,
Kad dar kažkur
Ir šilta, netgi karšta...
Bename nebuvau,
Tik jutau alkį
Ir sielos gilumoje
Kraupią netektį,-
Kaip Vaižgantas prisiminė,-
Jo Nebylys klajojo
Kol pargrįžo alkanas...
Kiekvieną duonos kriaukšlę
Vis peržegnojo prieš atkąsdamas,
Žvilgsniu dėkojo
Už žmonių gerumą
Ir pagalbą, kad jie užmiršo,
Nuodėmę atleido
Ir žemė pribuvėja
Užkasė net kirvį karo...
Benamis - tai bedalis.
Jeigu juo nebuvai,
Kitų nekaltink.

Gerumo vardas



Per žolines
Vis piname vainiką
Iš pievų - tik iš pievų,
Kvepiančių gėlių...
Visus vis minime
Ir skiriame
Ir karvėms ant ragų -
Už šiltą pieną,
Dar su puta,
Pievų kvapu.
Kiekvieną gyvūnėlį mylime
Ir pavadiname vardu,-
Tegu kiti nežino,
Bet šaukiamas jis atsilieps,
Pašauks, kai Tau sunku...
Širdis atsiveria kiekvieno ;
Ir per šventes,
Ir kasdienybės valandą -
Visur.

Skiriu Alitai Dagytei



Prieš visas moteris
Galėčiau net priklaupti,
Kurios augina ar globoja
Savo vaikučius,
Kurios laisvalaikio negaili
Ir būna vis su jais,
Nors gimsta pamečiui.
O savas vargas-nesunkus;
Juk paskui atperka
Jų nuoširdumas, meilė,
Kada pareina į namus,
Kur verkė, barėsi
Ir juoką skleidė,-
Tik tegu ašarų nebus...
Užaugs visi, kaip aš užaugau,
Ant kelių - brolių, seserų,
Tegu visas mamas apsaugo
Gerumo angelas
Savo sparnu.

2012 m. vasario 26 d., sekmadienis

Kazimierinės



Koks gi pavasaris
Be saulės ir varveklių -
Daužau, renku,
Prisimenu Kaziuką
Šviesią naktį,-
Ne šventąjį, bet tą,
Kuris norėjo
Man žvakes uždegti,
Svaigau nuo bučinių...
Dabar nupyniau jam kepurę -
Tik iš vienų žiedų,
Tegu ir žmonės pasižiūri,
Kokį Kaziuką aš turiu.
Oi, pilnas turgus,
Pilnos šviesios gatvės
Visokių rankdarbių,
Iš medžio dirbinių,
Bet niekas dar nematė,
Koks mielas, ištikimas
Mylimasis mano;
Tegu pavydi daug mergelių,
Kad tokią MEILĘ
Aš viena turiu.


Mindaugėlis



Pirmasis oro gurkšnis,
Pirmas žingsnis,
Pirmas žodis,
Pirma raidelė,
Pirmas piešinys,
Kur saulė pirmą
Spindulį parodė,
Mamos ranka
Užrašė „lialia“,
Toliau jis pats
Savo gyvenimą rašys.
Oi, kaip mes abu šokame,
Koks mielas bučinys
Ir pabarimas:“Niu niu niu,
Kam uždarai duris“...
Pirmieji klausimai:
„Kas čia“...
Kiek daug nematė,
Duok, dieve, ilgo kelio,
Kuris į visus klausimus
Jam atsakys.

Kelias namo



Visi mes grįšime namo,
Gyvename trumpai, ilgai,-
Visiems vienodas aidas,
Kai buvome vaikai
Dar apie tai bijojome
Net pamąstyti – mirtis
Šalta kaip ledas,
Širdyje,-kaip žaibas...
Daug metų vis sekiojo
Iš paskos viltis -
Augo mano vaikai
Ir mirti dar neleido...
-Kam mus našlaičiais palikai?
Jau daug kam skamba.
Ir vis nepritekliai
Kaip varpo dūžiai
Ant galvos dažnai
Prie sielos nerimo vis nusileidžia...
Mirtis ateina nelauktai,
Kas nori jos – net geidžia.
Visi sugrįšime namo -
Vis tiek takelis pasibaigia.

Valsas



Ir kas, kad lyja...
Lietaus lašai
Irgi dar skamba,-
Kaip meilės atgarsis
Iš rožės žiedo,-
Laša, ant krūtinės varva...
Jaučiu pirštus,
Kurie dar glosto;
Meilius žodžius
Prie pat ausies,
Kaip lašas skambina...
Tau daug erdvės -
Aš atiduodu visą sielą,
Įsikniaubiu į tavo plaukus,
Jaučiu ir lietaus kvapą;
Jis ir veidą prausia...
Mylėdama prisieksiu,
Kad niekada nedings
Ir bučinys nuo lūpų...
Tavo rožės – mano eilės.
Ir dar po metų būsime jauni,
Tikėk, kaip aš tikiu -
Mylėsime dar valsą...


Knygos šventė



Grįžau iš tos šalies,
Kur knygos švenčia;
Čia pasakoja, kalba
Mirusieji ir gyvi.
Atsiveria ir pasakų šalis
Ir užmirštos legendos,
Prisikelia ir tylūs žmonės
Jau iš atminties...
Buvau ir dykumų platybėse,
Kur sukasi gaublys,
Mačiau šventus paveikslus
Ir gotikos bažnyčias,
Senus dvarus, pilis.
Labiausiai sužavėjo žmonės,
Kurie kaip didvyriai stovėjo
Prie mūsų knygos
Ir visi šypsojosi,-
Nebuvau mačiusi
Tokios kitos šalies.
Tai Lietuva ir tegu
Jau niekas nepasako,
Kad nesame laisvi,
Turtingi savo siela -
Dangui artimi.


Vieversį pasveikinu



Kas dieną
Vis takelis kitas,
Dienos šviesos tarsi gėlės
Taip margai nudažytas.
Skambutis į duris,
Vėl labas rytas -
Naujos dienos akordas,
Tik dar neužrašytas.
Pakėliau ranką -
Paukštis skrido
Ir jam šaukiu:
-Kaip gyveni, pavasaris,
Sveikas parvykęs!-
Tai vieversys pakilo
Virš laukų Tėvynės
Ir žemės grumstai
Iš po sniego kyla, kyla...
Tokia daina į sielą
Įsisupo, pasaulį sujungė -
Tiktai nepadalino.

2012 m. vasario 25 d., šeštadienis

Prigimtis


Nuo pat vaikystės
Visų akys krypsta
Į kitą žmogų,
Kuo jis panašus,-
Kuo skiriasi lytis
Vis mane klausinėja
Vaikaitis kūdikio balsu.
Tai toks yra tas
Gamtos šauksmas,
Pažadintas ir prigimties -
Be geismo paslapčių...
Ir darosi graudu,
Kai matau vieną,-
Netgi paukštį,-
Atrodo sveikas,
Turi du sparnus...
Kas jam neleidžia skristi
Prie kitų draugų?
Gal šaukia,
Tik kitu vardu?

Jaunystės žavesys



Taip laukiu,
Kad visi žiedai pražystų;
Tiek daug gėlių
Vis vengia atsiskleisti
Iškart visu grožiu...
Tokia graži jaunystė,
Kada po vieną žiedą
Išsiskleidžia,-
Laukiu vis naujų...
Gerai žinau, kad tada
Pirmas vysta,-
Gėlė tokia trapi,
Bet nemačiau gražesnio žiedo,
Baltai raudono,
Perrišto kaspinu per juosmenį...
Argi jaunystės žavesys
Nuvys?..

Patikrinta meilė


Ištikimybė
Daug svarbesnė,
Negu karšta meilė;
Kai jau blaivi galva,
Gali pajusti ir palaimą,
Kada draugai šalia.
Nė vienas žingsnis neišduotas,
Nė vieno priesako raidė,
Gražiai piešta, drožta,
Dažnai dar veido neparodo,
Ar ji sava, ištikima...
Daug reikia metų,
Kad patikrintum jos vardą,
Tada ir bus tau artima,
Ištikima.

Knygos kalba


Dažnai papildau
Knygų lentynėlę -
Jas dovanoja jau
Nauji draugai;
Kiek daug Lietuvoje kūrėjų,-
Dabar atsiskleidė
Nauji minčių keliai.
Knyga dar tebėra gyva
Ir mylimas sparnuotas žodis
Lyg skrenda angelai
Ir tokias aukštumas pasiekia
Jau savarankiškai visai.
Nebėra kritikų,
Kurie diktuodavo nuobodžiai -
Ne tą, ne taip rašai;
Dar niekas juk tabu
Per amžius nenurodė
Laisvės žodžiui,
Privilegijuoti buvo
Tik juodi velniai.

Per senas pėdas


Parsivežu iš Anykščių
Tik viską, kas gražu,
O šlapdriba už nugaros -
Toli toli palieka;
Nauji prisiminimai bus
Su senaisiais draugais
Ten susitikus.
Ne tostai svarbūs,
Ne žaismas žiburių,
Tik rankų mielų siekis...
Žiūriu į mėlynas akis,
Ilgai žiūriu ir suprantu -
Gyvenimas ne veltui bėga,-
Tarsi dvi upės susisiekia...
Viskas gyvenime išsitrina,
Kas buvo ir sunku,
Lengvai dabar einu
Per savo senas pėdas.

Anykštėnai



Gimtasis mano miestas,
Artimiausias – Anykščiai;
Gražiausia per jį teka
Anykšta, Šventoji.
Bažnyčios varpas
Kviečia į mišias
Rytais ir vakarais,
Garsūs menų globėjai
Čia netgi klebonai.
Kiekvienas prieglobstį atrado,
Kas tik jo ieškodavo.
Gerieji žmonės,
Nors ir ne bajorai,
Išėjo daugelis „į žmones“,-
Kaip sako ir senoliai.
Didžiausia pagarba -
Darbštumas, atjauta
Net ir mažam paukščiui.
Tik tokie žmonės stato ateitį
Ant tvirtų pamatų,
Savo šeimas globoja.


2012 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Pro duris



Vienatvės ilgesy
Paskęsta saulė,
Iš užmaršties gilios
Atbėga spindulys,
Ryškiai apšviečia
Mano sielos namą -
Ne langus, tik duris...
Pro langą žiūri
Vis liūdna vienatvė -
Jie užsklęsti,
Stiklinis blizgesys,
O durys tamsios,
Nieko nesimato;
Laukimas paslaptingas,-
Kaip menka viltis.
Tokia šviesi pavasario naktis -
Ateis, atidarys...

Jausmas



Visos planetos turi palydovų
Ir jos dar pačios sukasi ratu,
Beribė žemė dar prie kojų -
Matau ir tolimas žvaigždes,
Nors niekaip jų nevadinu.
Seniausiai žmonės nupiešdavo
Žvaigždžių žemėlapius
Ir pagal juos vairavo
Vis didesnius laivus –
Tik taip sugrįžo į namus.
Girdžiu perkūniją,
Matau žaibus kaip karo vėliavas,
Tarp debesų besigalynėjančius -
Duslius, iš tolo skambančius,
O savo širdies dūžių negirdžiu...
Turbūt klausa, regėjimas,
Pasvertas dar jausmu?

Aikštelėje


Gyvenimo baudas,
Įvairias pražangas
Fiksuoja laikas;
Jei nepataikei baudinių,
Pats esi kaltas -
Juk stovėjai vienas,
Niekas nekliudė,
Tik nebuvo valios,
Susitaikei greit su likimu.
Tritaškis iš toliausiai skrieja,
Nelietęs lanko
Leidžiasi sykiu
Su aikštės ir žiūrovų
Laukiančiu žvilgsniu
Ir jaudulys mažesnis,
Nes draugai dar seka
Ir kiekvieną žingsnį
Žengiate kartu...
Kaip sudėtinga,
Kai palieki vienas;
Gyvenimas - tai kamuolys,
Išslystantis ir kartą vieną...
Ar verta tau atsisakyti
Laiko baudinių?



Be bučinių - vasaris


Šiandien, kaip ir kasmet,
Po atlydžio klampoju,-
Guminių batų neturiu,
Bet kas iš to, sušaltų kojos -
Sniege juk pilna šaltų judesių...
Kai taip brendu, putoja
Ir gilios vagos lieka
Nuo plačių aulų;
Pavasaris gražus tada,
Kai jau gali nusiauti kojas
Ir prisirinkti mėlynų žiedų,-
Žibutės laukia saulės bučinių...
Kol kas tiktai klampoju,
Kad pabučiuotum mane tu.
Saulutė dar už debesų...

Pavasario srovės


Gyvenimas-tai upė
Su daugel intakų,
Mažų skaidrių upelių;
Jie įteka taip greitai,-
Kaip diena – naktis.
Išaušta saulės rytas,
Vis naują srovę sveikina,
Palaimina auksinis spindulys.
Kad tik srovė teškentų,
Nesustotų palei krantą,
Kur sangrūdos žolių,
Vis išplėštų iš dugno
Ir savų gelmių...
Kad mūsų versmės
Likusios dar taip sroventų -
Skaidrus bus vakaras...
Tiki?

Paskutinis šuolis


Gyvenimas man buvo
Amžinas bėgimas -
Nuo vieno medžio
Prie upelio ir brastos,-
Vis šlapios kojos
Ir rasa rytais auksinė,
O rūkas sidabrinis;
Vejuosi dieną -
Naktis iš paskos...
Ateina ta riba,
Kai šuolis – paskutinis
Nuo stataus skardžio,
Nuo birios uolos,
Tada prisiminiau gimtinę,-
Kaip man be jos?

Įpratimas-antras prigimimas


Vieni užgimsta su kupra,-
Taip patogu, nenusikrato,
Pripranta, tampa įpročiu,
Kas gal kitiems našta,
Bet pats to ir nemato.
Nuo pat vaikystės
Kasdien matomi vaizdai
Į sąmonę giliai įauga,
Tada ir ieško į save panašių,
Vadina priešą – draugas.
Gali sakyti, mokyti,
Kol nesupras savo klaidų,
Toks bus žmogus užaugęs
Ir ta kupra kaip neganda sekios,
Jeigu ir keisi ką,
Tik būsi prisitaikėlis.
Tada ir žmonės sugalvojo
Ženklus iš aukščiau
Ir planetas apkaltino,
Kad būtų kiek lengvesnė
Jų kupra nenaudėlė.

Iš kur dygsta anūkai



Šiandien pupą suradau,
Pernai jos nesodinau -
Žemė buvo per sausa,
Šiandien tokia šlapdriba,-
Ir palaistys, ir giliai -
Bus velėnoje gerai.
Kai išdygs pupa gelsva,
Ją pririšiu su lazda,
Kad net vėjas neužpūstų,
Kiek paaugus nenulūžtų.
Pupai būna maža vietos -
Leidžia ūglius, išsiskėtusi,
Bet ir derlius gražus būna -
Visas maišas vieno grūdo.
Rudenį, kada lukštename,
Vienas byra į palovę;
Ten išbūna visą žiemą,-
Jo į puodą neįkėlėme.
Tai sodinsiu šitą pupą -
Bus gražių mažų anūkų.

2012 m. vasario 22 d., trečiadienis

Dievo valioje



Nė vienas plaukas
Nuo mūsų galvos
Be dievo valios
Nenukrenta,-
Taip man sakydavo tėvai;
Tikėjau jais labai,
Dabar prisimenu žodžius,
Nusišypsau ir pamąstau,
Kad šis gyvenimas -
Tai šventas.
Ką sodinu, vis auga,
Nors gana ilgai,
Prinoksta tik rudens sulaukęs,
Kada žila galva,
Ir išretėjęs plaukas...
Taip mintys skleidžiasi,-
Lyg pabarėj javai,-
Dar juos reikės nupjauti
Ir iškulti.

Mažažiedės rožės


Jaunos mergaitės -
Tarsi mažais žiedais rožės;
Jų nepriskinsi puokštės,
Tinka į atlapą viena...
Ir segame tiktai į kairįjį,
Arčiau širdies:
Iš pradžių baltą
Po to ir geltoną,
O vėliau – raudoną,-
Tokia gėlių kalba...
Reikia mokėti ir nuskinti -
Šakelė taip liauna,
Dar be spyglių,
Negali apsiginti,-
Tik ji viena tokia...
Mažų žiedelių
Dar maži ir norai,
Kad tik prakalbintų
Tylia gražia kalba,
Jaunos mergaitės -
Mielos rožės;
Neskink, palauk,
Dar tiktai ne tą...

Spartakas


Pati gamta pagimdo
Ir prikelia jausmus,
Kada žiūri į kalnus,
Juodus tarpeklius,
Kova už savo laisvę
Kaip erelis skrenda -
Žaliųjų medžių garbanos
Vėl kyla, nusileidžia
Baleto skrendančiu ritmu.
Orkestro paskutinis
Triukšmingas akordas -
Kardai, kardai, kardai
Ir vėl nurimsta oras;
Kova baigta – neliko nieko,-
Laimėję kelia vėliavą,
O pralaimėję skirstosi...
Suklupo tik mergelė
Ties kraujo klanu.
Aram Chačiaturjano
Tai graudi giesmė
Savajam kraštui,
O nukelta legendoje
Tik į anuos laikus,
Tiktai kita erdvė.

Kelionė pas savus




Kelionė pas savus -
Į Anykščių miestelį;
Šventoji šaukia paslaptingai,
O tėviškės laukai
Seniai iš Vilniaus veja...
Pavasariu pakvipo,
Jau girdžiu, kaip Strėlupys
Maloniai Elmę kalbina:
-Tu man sava – sesuo,
Tiek metų sugyvenome.
Juk Elmiškių vanduo,-
Tarsi pašventintas.
Sidabrinė aukšta -
Nuo jos jau matosi
Rubikių krantas...
Gimtų namų nėra
Ir akmenėlių margintų,
Bet tėvo pasaka gyva,
Iš jos ir pasisemsiu...
Visi keliai tik į Anykščius,-
Tarsi į Dionizo šventę.

Tylos apsuptyje



Tyla ateina palengva;
Vaikystė-triukšmas,
Jei vaikas sėdi vietoje,
Močiutė bijo, kad nesveikas.
Nors skauda smilkiniai
Nuo klausimų daugybės,
-Bet tu sena, žinai,
Ko nesakai teisybės?
Kaip atsakyti, kai jauti,
Kad ne tas amžius,-
Dar tik gėlės žydi...
Lapus tik rudens vėjas skins,
Tada ir bus ramybė.
Tyla į upelius ateina
Su Šalčio ir Žiemos
Tik baltomis vedybomis.

Žmonių jungtis



Kai žmonės kažką daro
Iš visos širdies,
Tada visi supranta,
Kai groja, tu klausai,
Muzika sava jau tampa.
Ir šiurpsta nugara,
Jausmų banga atplaukia
Ir susijungia sielos -
Mūsų savastis sutampa.
Kalnai ir gėlės,
Jų vanduo-tai kvepalai,
Visas ir lygumas palaisto.
Žiūri į gamtos piešinį,
O muzikos garsai
Ir akmenį išjudina,
Daina pavirsta...
O gal tik vėjas kliudė,
Briaunos kaukia?

Tikra meilė



Žmogaus širdis jauna,
Kol dar ritmingai plaka,
Kai dunksi meilės spąstuose,
Pabėgti nebegali...
Kai vieni du burkuoja
Kaip balti balandžiai
Labai net ankštame narvelyje;
Kada suglaudžia snapelius
Ir vienas kitą peni,
Vos tik paliečia sparneliu
Ir gūžiasi jauna patelė...
Žmogaus jauna akis,
Kai mato mylimą
Tik savo širdimi,
Kokie abu dar gražūs...

Žmonės ir žirgai



Kur žvengia
Juodbėriai žirgai,
Ten joja šaunūs vyrai,
O gražūs moterų plaukai
Sužvilga saulėje,
Plasnoja tarsi angelo sparnai
Žirgui ant kaklo
Ir skamba versmė upeliu
Per klonius - į tėvynę.
Mylėjau žirgus nuo seniai,
Kai tėtis mažą pasodino,
Paskui pati pasilypėjau,
Į jo karčius įsikabinusi
Žiūrėjau į gėlių laukus,
Į žemę, akmenis mažus,
Ką žirgo kojos mina.
Jutau vėjelio dvelksmą,
Sklidiną miško kvapų
Ir ežero alsavimą,
Kai plaukia žirgas,
Kaip tikšta į šalis vanduo
Ir raibuliuoja į nendryną...
Atrodo, neseni laikai -
Dabar žirgai sužvengia
Tik žirgynuose.

Vėjas pusnyje



Dar pusnys pūpso,-
Tarsi duonos kepalai,-
Šiaurys į kailinius
Paskendęs kaukia,
O tavo akys seka -
Tiktai vienas žiburys,
Vienintelio ir laukiau...
Šešėlis bėga per pusnis,
Sugirgžda sklendė...
Gal vėjas vėl apgavo -
Ims ir pusnį sudraskys,
Nuneš palaukėmis?..
Oi, koks švelnus
Tas meilės šauksmas,
Kada prigęsta žiburys,
Saulėlydžio gaisai parausta...
Dar akyse sumirga
Apšviesta pusnis,
Tavęs aš laukiu.