2012 m. gruodžio 31 d., pirmadienis

Sausio pirma naktis



Per visą vakarą
Poška saliutai,
O aš rašiau, rašiau...
Apie senuosius
Ir Naujus metus,
Kas šįmet buvo ,
Kas galėjo būti, –
Tarsi verčiau,
Ir tau skaičiau
Savo gyvenimo metus.
Danguje raitėsi
Spalvų gyvatės,
Jos buvo gražios, –
Mačiau žaibuojančias akis,
Jos krito kilpomis
Ir aplink galvą raitėsi,
Bėgiojo širdimi...
Prabėgo pro akis vienatvė
Ir skardus vaiko juokas,
Šeimos mažytis kambarys.
Vidurnaktis – stebuklas,
Į taurė pamerkiau
Pernykštį metų žiedą...
O gal pavasarį pražys?


Naujųjų tostas



Tamsios nakties gaubte
Dega švieselės gelsvos,
Padangėje saliutai
Ir juokas, ir šauksmai;
Dėkojama, kad šiandien
Taip gražu Lietuvos žemėje,
Kai mūsų šalyje taika.
Naujųjų kalendorių verčiame,-
Beliko valanda, kita
Ir keliame šampaną -
Taures už artimuosius,
O jie – jau už mane.
Kiekviena valanda -
Tai graži šventė,
Nauja gyvenimo daina.
Kaip gera čia gyventi -
Po mėlyno dangaus skraiste
Ir saule akyse.



Ankstyvi saliutai


Už lango žiburiai
Iš kažkieno langų
Į mane spingsi
Ir vylingai žiūri,
Valiūkiški lyg šūviai.
O juk ne dvylikta
Tamsios nakties,-
Ten šaudo paaugliai,
Dar nesusiprantantys,
Kas tas tiktasis džiaugsmas,
Kurio vis ieškome ilgai,
Dažnai po to –
Tik spjūvis...
– Tin tin tin tin, –
Prie lango baltos, baltos
Kaip vasaros plaštakės,
Skrendančios į šviesą,
Baltos, baltos snaigės,
Jos miršta nepasiekusios
Tikros šviesos,
Kieme tik sproginėja
Dar lengvi saliutai...
Ne, netikros žvaigždės.




Močiutė be problemų



Turiu eglutę
Nuo Kalėdų,
Turiu saldainį,
Kurį mėgstu,
Turiu ir žvakę,
Kuri dega,
Turiu degtuką,
Jei užgestų...
Turiu paradinę
Juodą suknelę,
Turiu ir batelius -
Nauji dar, spaudžia.
Kai šokyje
Juos panešiosiu,
Ritmą jausiu,
Tada tave priglausiu...
Nebus problemų
Kitais metais,
Jei nusipirksiu
Tik rankinę
Iš juodos odos
Gyvatės metų...

Kas buvo parašyta



Nuo mitų pradžios
Nėra vienos tiesos,
Bet čia nėra ir melo,-
Visais laikais kariavo -
Dėl duonos kąsnio
Nuo pačių pradžių,
Dėl mėsos gabalo
Ant juodo iešmo -
Miško pagalių,
Dėl giminės tęsimo
Ir dėl papročių,
Dėl įprastų dievų...
Dar net kiekvienas
Turi tiesą savo,
Kada savo kieme gyvena,-
Gali jau būti laisvamanis,
Įsteigti ir mokyklą,
Jeigu turėsi tik lankytojų,
Vis užsukančių ir pirklių,
Mergelių ir ginklanešių...
Oi, jie kalbėjo ne visai
Dėl dvasios peno...
Kas kaip išmano,
Taip ir dabar gyvena,
Jei duonos kąsnį
Iš to pelnosi...


Gerumo upė



Tikėti būna per vėlu,
Kada gerumo upė senka;
Reikėjo ją užtvindyti laiku,
Vis mesti į jos tėkmę
Po vieną žodį,
Nors ir mažą,
Rodos, tuokart menką...
Kai daug prisirenka dugne
Mažyčių akmenų,
Vanduo nusenka,-
Iš jų ir užtvankos
Daugiau nepastatysi,
Pajudini, o ten jau -
Vienos kalkės...
Taip sudūlėja žodis
Ne priglaudžiamas kitų,
O atstumiamas nepatiklios rankos.
Padėsiu tau ant delno
Tūkstantį žvaigždžių,-
Ten visi geri žodžiai telpa:
„Mama, tėti, vaike, ačiū“...
Vanduo pakilo,
Plaukia upeliu
Ir pildo visų upę,
Kurios gerumas neišsenka.




2012 m. gruodžio 30 d., sekmadienis

Snaigės melodija



Esu snaigė,
Balta, balta snaigė
Ant baltų baltų
Snieguolės kailinių.
Aš einu su ja,
Kur tik ji eina
Su nykštukais
Ar su Šalčiu
Žilabarzdžiu Seneliu.
Į gelsvas kasas
Mane saulė įsmeigia,
Šilko kaspinu tampu...
Oi, kaip draikosi,
Lyg paukštis plazda
Balta žiemos snaigė,
Kai lūpas paliečia,
Ten ilgam pasilieku...
Dainoje esu laisva,
Visi girdi aidą,
Iš baltųjų debesų
Vėjo smuikui grojant
Vėl snaige krentu.




Šalti Naujieji



Niekada nesibučiuosime,
Niekada ir nesipyksime,-
Buvo ir nebuvo -
Jau nėra svarbu...
Šaltas ledas lyg už nugaros -
Tai svetima ranka nutvilkė,
Nebeliko šiandien šilumos.
Mes dabar mandagūs,
Vienas kitą sveikiname
Ir nėra tos užburtos ribos,
Kuri šaukia, kai prieini , degina,
Šaltas žvilgsnis net nuo kojų
Lig pačios galvos...
Mes dabar vienodai
Šaltai žiemai pasirengę,
Užpustytas bučinys miegos.


Žiemos šėlsmas



Mes žaidžiame abu -
Aš ir žiemos vėjas,
Taip lekia sniego gniūžtės,
O iš dangaus vėl snaigės
Krenta dribsniais,-
Limpa, šyla, slysta
Nuo karštų rankų
Tarsi balti užkandžiai...
Laižau pirštus,
Kada jau šąla,
Geležis prisvyla,-
Kartojasi daug metų,
Bet nepriprantu visai...
-Jei būtum tu viena,
Numesčiau tau į nugarą
Baltąją gniūžtę tyrą,-
Kvatoja pusnyse šiaurys...
Dabar atsisuku į saulę,
O jinai į debesį pažiūri
Ir meta snaigių spiečių,
Kad žaistume abu...
-Gerai, gerai!



Matei?



Ateina Laikas,
Kai nekvieti, nelauki
Ir šaukia dar į ausį:
-Pasiruošei mane sutikt,
Ar stalas jau nukrautas
O kur čia tortas,
Kur saldainių rinkinys?
Šampano į taures
Dar neįpilta,
O beldžiasi pirmas svetys;
Vienas pro langą,
Kitas pro duris.
Lekiu su balta staltiese,
Kemšu sniegu kampus,
Kad būtų visiems šilta,-
Saulutė sėdės vidury;
Jinai mieliausias svečias,
O mėnuo jai šalia
Baltas akis vartys...
Oi, vėjas skrenda, lekia
Ir tiesiai švyst,
Nužėrė visas vaišes...
Paliko tik viena Vakarė,-
Kaip meilės žiburys.

Auklėtiniai

Skiriu auklėtinei Ritai Paulevičienei,
šiandien mane suradusiai facebook.

Didžiulė šventė
Ir būna taip dažnai,
Kai mane susiranda
Jau seniai užaugę,
Kažkurios saulės aušros
Jau dideli vaikai.
Tik negalvokite,
Kad aš kažkokia palaidūnė,-
Jie – mano mokiniai.
Žiūriu į fotografijas,
Tarytum glostau plaukus,
O akys tokios pačios,-
Kaip dangaus šviesuliai.
Gal net ir smilkinyje
Sruogos baltos
Ir jų jau dideli vaikai...
Nekaltas laikas
Ir Naujųjų naktys
Čia visai nekaltos,
Kad laikrodį vis pasuka
Du dideli drambliai,
Ant kurių laikosi pasaulis;
O mes – tik jo vaikai...

Balandėliai



Tegu saulutė bėga
Nuo ryto iki vakaro,
Tegu lange užžiebia
Žvakelę iš ledų...
Matai, tupi paukštelis
Ir skrebina snapu,
Vis kalbina ir kalbina:
-Tik nemiegok šią naktį
Saliutų bus gražių.
Mano liepsnelė –
Žiemos saulė,
Ją pasuku ratu
Ir byra į pasaulį
Daugybė kibirkščių.
Balandis pasigauna
Ir neša mylimajai,
Sušildo savo snapeliu...
Naujieji, oi, Naujieji,
Pasibučiuokime kartu!


Už mus abu

Kada ateina artimieji,
Džiaugiuosi lyg už du,-
Buvo mano šeima,
Kaip visos kitos,
Po šiuo dangaus skliautu...
Toks jau likimas,
Kad į melsvą dangų
Dabar viena žiūriu
Ir debesėlį sveikinu
Už mus abu...
Vaikai mūsų užaugo:
Sakau, šaukiu,
Vaikaičių visas pulkas,
Kaip būtų tau smagu,
Bet žemėje tik tavo pėdos
Ir nematei čia jų...
Naujieji visada ateina
Su karčia taure ilgesio
Dėl metų mūsų prarastų.
Džiaugiuosi ir verkiu
Kasmet už du.

Aš ir dangus



Taip norisi pakilti
Ir į dangų skristi,
Kai debesėliai apšviesti;
Saulutė ruošiasi
Į baltą patalą toli...
Kiekvieną dieną
Paukščiai kyla, kyla,
O aš dar negaliu,
Dar mano saulėj
Plunksnos svyla,-
Aš žemės putpelė esu.
Į pradalgę, vis po grėbliu,
Kad aštrus dalgis
Pro galvą praslystų,
Žemai pasilenkiu...
Mano maži vaikai -
Tai debesėliai iriasi
Dangaus skliautu,
O aš basa per žolę
Nuo vakaro per naktį
Vis brendu, brendu...
Mano sūneliai kils
Ankstyvą rytą
Virš baltų debesų.


Iki dangaus



Tik nuo šeimos
Prasideda gyvenimas,
Tikrasis atradimas
Ir savęs kitų širdy,-
Vaikai dėkoja visada
Pirmiausia motinai,
Brangiajam tėvui -
Nuo jų ir šiluma,
Tiesa ir gėris,
Namai ir kelias,
Kuriuo eis į ateitį
Savo lemties jau pašaukti.
Šventa šeima bus pavyzdys,
Kaip reikia augti
Iki dangaus šviesos,
Kad prisikeltume kas dieną
Savo Tėvynei pašvęsti.


2012 m. gruodžio 29 d., šeštadienis

Vėl sninga



Dar vieną snaigę
Iš dangaus pagausiu
Ir prilipinsiu prie kaktos;
Jinai balta, balta...
Aš – šviesiaplaukė,
Ištirps ji greitai,
O mane vėjas atkartos.
Yra ir danguje
Dar šviesios žvaigždės,
Bet nepasieksiu niekados,-
Jos spindi mėnesiui,
O jis valiūkiškas
Ir vienas sklando
Man virš galvos...
Prisimena mane
Tik pusnys baltos
Ir speigo naktys
Šerkšno patvory,
Apsidairau tada aplinkui...
Oi, sninga, sninga!
Daug snaigių ant kaktos.



Pelėdos akimis pažvelgus

Albino Šileikos darbas


Daug kas priklauso
Nuo paties žmogaus,
Bet nepakeisime
Dangaus nei oro
Ir nepaimsime daugiau,
Kiek Dievas davė
Ir kam likimas skyrė;
Pavadinkime ir tai,
Kaip norime.
Dažnai prarandame
Ir savo artimuosius,
Net kai kada ir mylimus
Iš širdies varome...
Kiek skrupulų prisirenka
Visai per trumpą amžių,
Kiek būna ir pavydo
Visai nepažįstamiems,
Už ką jiems priekaištaujama?
Kad jie tik būna savimi,
Turi pelėdos galvą.

Naujieji-stebuklų metas


Ačiū žmonėms,
Kurie dalina saulę;
Po mažą gabalėlį
Savojo dangaus,-
Dainas ir juoką,
Savo nuotraukas
Ir atviri pasauliui,
Kaip balti debesys
Aukštai praplaukia,
Per dykumas keliauja
Su mūsų mintimis
Ir kitos šalies mintys,
Bet tokio pat žmogaus.
Su jais juokaujame,
Dalinamės džiaugsmais,-
Nėra tokio kampelio,
Kur pasislėptų saulė
Nuo gerų akių žvilgsnio
Iš mėlyno dangaus.

Naujieji atveria duris



Pasaulis pilnas paslapčių -
Čia paukščiai čiulba,
Nuotaka iš džiaugsmo
Paslaptingai šypsosi,
Jos motinai nukrenta ašara,
Kai bus toli vaikai,-
Susipina tarsi vainikas
Liūdni, gražūs jausmai...
Čia kūdikis, vos gimęs,
Pirmą gurkšnį įkvepia
Ir dar nežino, ko suklykia,-
Kaip dvylika juodvarnių -
Kas mėnesį juos pamatai,
Bet vis kitais vardais...
Čia motina prie kapo,
Čia dukra suklupusi
Ir skamba gedulo varpai...
Pavasaris pasaulyje –
Tai atgimimas tikras,
O Nauji metai –
Ryškūs atspindžiai,
Saliutų liepsnos –
Laikini džiaugsmai...
Gyvybės laikrodžio
Sekundės tvinksi smilkiny...
Juk viskas bus gerai?



Vaikų takais


Nepalikau tavęs -
Tu manęs nepaliksi,-
Aš eisiu iš paskos,
Kur tik takelis
Visai siauras leis...
O jis vis raitosi,
Nes visada sugrįžta
Atgalios nors mintys,-
Kaip motinos lopšinė -
Tais pačiais garsais....
Tada tiktai bjauri vieta,
Kada pilka klampynė
Ir jau nėra saulėtekio,
Naujos šviesos...
Dar tiesiasi takai
Per pievas, lygumas,
Tarpekliais tarp kalnų,
Iš kur upeliai gauna
Vandenį gyvybės
Ir susitinka mūsų akys,
Tarsi saulės spinduliai.

Baltam beržui


Kada išdygsta medis,
Jau žinai jo rūšį,
Bet medis yra medis,-
Liepa ar berželis
Vienas prie kito linksta,
Žiūri augdami slapčia,
Paskui jų šakos
Meiliai susiliečia,
Rasos abiejų nubyra
Vis į tą pačią žemę,
O prie šaknų - tyla...
Kiek augau ir patyriau,
Kad ąžuolas yra šalia,
Bet jis – vienišius,
Labai retai matysi
Ąžuolų girias...
Renkuosi visada tave,
Kas tik arčiau širdies...
O tu būsi greta?


Vaisingų gyvatės metų


2012 m. gruodžio 28 d., penktadienis

Mūzos daina



Geriausius grybus surandi,
Kai jau eini iš miško,
Geriausios mintys kyla,
Kai visi miega, ilsisi...
Tyla gera byla,-
Taip sakė ir tėveliai,
Tada ir pasveriu savo mintis,
Dedu į pasakų skrynelę.
Raktelį paslepiu po kilimu,-
Ateis naktį mergelė,
Jai sušukuosiu plaukus,
Užrišiu savąją mįslių skarelę.
Jinai žinos, ką aš žinau,
Kalbėsimės tik tyliai,
Birs iš dangaus žvaigždelės.
Papuošiu savo mūzą,
Iškviesiu iš kitos šalies
Jauną skaistų bernelį;
Dabar klausykit vakarais,
Kaip skamba lyra
Ir žavi melodija smuikelio,
Abu jie mylimi ir būtini,-
Tarsi dangus ir žemė.

Paskutinis laiškas


Rašau tau paskutinį laišką;
To žodžio pasakyti
Nesiryžau... pagaliau
Nukrito plona tošis
Ir širdy taip šalta -
Pliku stuobriu pasilikau...
Nėra melodijos –
Tik balta, balta
Ir krečia drebulys...
Nejaugi ir nukritus žemėje
Taip būna ...skauda,
Nors vakaras – be vėjo
Ir tyli naktis...atsiprašau.
Viena eilutė nuplėšta
Ir kažkodėl sudrėko...
Gal ne tą žodį parašiau?
Dar paprašysiu vėją,
Kad pakeltų šaką
Ir prilipdysiu žodį
Prie pušies...aukščiau.
Oi, vėjas! Drasko, plėšia,
O aš rašau, rašau....

Saulės akys



Naujųjų metų dienos,-
Tarsi rankų pirštai,-
Jų dešimt, o metuose -
Juk mėnesių net dvylika ...
Kaip suskaičiuosiu,
Kai dviejų neliks?
Vis teka gyslomis
Neramus kraujas,
Raizgosi po oda
Takeliai dyvini...
Naujųjų metų dieną
Kankorėžius lukštena
Margas kėkštas
Ir trupina sekundes į pusnis.
Pabiro pušies žievės
Nuo rausvo kamieno
Ir virto žvėrimis,
O kartais skrenda
Per baltus pusnynus
Pikto vėjo genamos
Ir virsta ugnimi...
Ne, saulės akimi.




Laikrodis



Eina takas
Tėviškės arimais,-
Aš jį myniau,
Nuo vaikystės
Basos pėdos
Juodą žemę trynė -
Žydi ten purienos,
Kvepiantis jazminas,
O giliau – vanduo,
Gili versmė
Siurbė gyvastį
Ir tyli giesmė
Vieversiu išskrido...
Matė ir dangus,
Žiūrėjo saulė,
Į rankas pagavo vėjas,
Nešė meilę,
Kilo ir dainavo
Motinos dainas
Apie vieną pėdą -
Rudenį vėlyvą...
Eina takas
Per visus metus,-
Taką pusnyse
Pramyniau.

2012 m. gruodžio 27 d., ketvirtadienis

Pabūti savimi

Erelis – laisvas paukštis...
Ar jam nebūna valandų,
Kai kildamas į aukštį
Plačiai plačiai išskleidžia
Pilkus kaip akmenys sparnus,
Ar neatsitrenkia į uolą,
Aukščiau, virš debesų?
Ar jam baisu nebūna,
Kai leidžiasi į slėnį
Atnešti savo vaikui,
Ką jis pamatė – LAIKĄ,
Kai suskleidė sparnus?
Erelis alkanas juk būna,
Jo nepasotinama siela,-
Dalinasi žeme ir dangumi,
Su artimaisiais ir netektimi,
O tupiasi į savo lizdą
Tiktai naktimis...
Oi, užsimerkusi matau,
Kaip tyliai sklendžia -
Tai užsislėpusi viltis
Pabūti trumpą valandėlę
Su juo, tik savimi...



Su artėjančiais Naujaisiais


Ačiū lietuviams pasaulyje


 Su Prezidentės apdovanojimu

Mūsų tauta maža,
Bet daug yra ir buvo
Žmonijai davusių
Net rašto, mokslo
Neįkainojamų lobynų,-
Kiekvienas žemės turtas -
Tai vienintelis žmogus,
Kuris kitus maitina
Savo gyvuoju pavyzdžiu
Ir įkvepia kitus.
Kas dieną lenkiamės
Prie knygų ir žinynų
Ir ieškome lietuviškų šaknų,-
Didžiuojuosi savo Tėvyne,
Jos žmonėmis ir darbu,
Žiūriu pasaulio akimis.
Oi, Lietuva, tu būsi visada
Mūsų visų gimtinė,
Iš kur išleis ir daigą
Medis ateities kartų.


Baltas balandis



Daug metų leidome į dangų
Taikos baltą balandį -
Per savo vestuves,
Per tėviškės šventes,
Kai kviečiame ir pas save,
Kai grįžusių sulaukiame...
Atrodo, taip dar neseniai
Jie skrido tik į saulę...
Gal mūsų mintys,
O ne jų balti sparnai pavargo?
Ko taip ilgėjosi tėvai :
Taip laukė rašto,
Kurį nešėsi snape
Baltas balandis
Ir nutūpė dar neseniai
Mums ant peties
Tarsi didžiulė laimė...
-Vaikeli, kur paklydai
Savo akyse ir nematai,
Paglostyk plunksną
Baltojo balandžio
Ir užrašyk mano žodžius:
„Daug matėme per savo amžių“...
Tik nepaleisk veltui
Nė vieno žodžio -
Baltojo balandžio.

Vidurnakčio tyloje



Kada atveši dovanų
Iš tolimos šalies -
Per lygius laukelius,
Per aukštus kalnelius,
Per jūras, per marias
Iš pasakų šalies...
Kai pažadi, dar nežinai,
Ką rytas pasakys,
O vakaras žemai
Paglosto saulės spindulius
Ir nemigo naktis
Prie lango taip ilgai
Sūpuoja mėnesį,-
Prie jo lankai žydri...
Dar sukasi žvaigždė,
Į tave panaši,-
Tolyn tolyn tolyn,-
Jos mirksinti akis...
Už kalno, iš aukštai,
Štai šviečiasi dangus,
Dainuoja ant langų
Tik šerkšno atspindžiai...
Kaip būtų dviese mums
Ir šilta, ir jauku...
Girdi mane?
Su tavimi kalbu.




Dainuojanti kalba



Mano tauta, mano kalba -
Ji skamba kaip daina
Netgi nesurimuota;
Dainuojanti šalis
Turi senas tradicijas,
Kai proseneliai grįždavo
Po šienapjūtės vasarą,
Rudeniop po rugiapjūtės,
Žvangėjo dalgis
Ant tvirtų pečių
Ir dainai pritarė mėnulis.
Kai saulė gręžiasi,
Suspindi rytuose
Jau nuo Kalėdų
Ir mėnuo keičiasi -
Žiūrėk nakčia,
Matysi savo mėnesieną...
Dainuosi savo kalbos dainą:
„Pavasaris buvo,
Sodai sužydėjo,
Oi, liuli liuli,
Sodai sužydėjo“...



Vėją ir tave mylėjau



Skaitau ir prozą,
Bet dažniau eiles -
Visur tik meilė,
O paskui ir išdavystė...
Kaip užrašyti,
Kaipgi ant akmens iškalti,
Kas ta tikra draugystė?
Nelieka nieko amžino
Ir užrašai išnyksta,
O aš skubu
Dar parašyti tau,
Nors trumpą odę
Apie mūsų meilę,
Nes po jos negalima
Jokia draugystė...
Galiu gailėtis,
Kartais verkti
Ir prarastos jaunystės,-
Niekas nebegrįžta.
Mylėjau, oi, mylėjau
Tave ir vėją,
Bet nupūtė, nepajutau
Ir nusileido saulė -
Diena vakarykštė...


Princas



Taip noriu būti
Ir maža, laiminga,
Tikėti pasaka gražia,
Kad net buvau
Sutikusi ir savo princą,-
Nebūtinai ant balto žirgo,-
Bet dar su pirštine -
Balta balta...
Ilgai vis tikime visi,
Kuo norime tikėti,-
Tokia pati ir aš...
Ateina laikas praregėti,
Kai burtai išsisklaido,
Meilės pasaka -
Baigta.
-Ne tą, ne tą, ne tą
Išsirinkai, ne tą mylėjai,-
Praskrido juodas varnas
Ir pradingo tarsi sniegas
Pavasario aistra...
„Ne tą“,- kužda kažkas
Ir iš kažkur atėjęs...
Kaip rasti baltą žirgą
Pasakų labirinte?



Laukite



-Gyvename gerai,-
Mažieji sako,-
Tėvelis perka
Ir mama vis perka,
Močiutė ir senelis
Kai kada,
Dar Senis Šaltis
Šįmet pažadėjo,
Kada ateidamas,
Kažką taip pat atneš.
Kai einame mes į svečius,
Vis nešame saldainių,
Kai kada tortą
Nuperka mama,
Tada ir žinome,
Kad būna šventė,
Ne diena eilinė,-
Mes nešame visiems
Tiktai gerus žodžius
Ir mums atneš.
Niekas nelieka
Kitiems metams
Net draugams skolingas -
Nė žodžiais , nei darbais,
Nors ir maži,
Tą visi žinome;
Sutikite ir mus,
Atnešime jums lauktuves.


2012 m. gruodžio 26 d., trečiadienis

Tai suprantama be žodžių

Kalėdinis koncertas vaikams

Gali pamiršti,
Ką buvai išmokęs,
Gali prarasti kalbą,
Net savo akių šviesas,
Bet dar klausysi,
Kaip vanduo čiurlena,
Kitas gamtos melodijas.
Yra ir muzikantų,
Kurie, praradę klausą,
Dar kūrė užrašydami natas.
O kas nutinka žmogui,
Kai praranda jausmą,
Kaip siela skrenda į dausas?
Gyvenimo darna
Visiems priklauso,
Kas žemėje, visatoje,
Kas ir nematoma...
Klausausi muzikos,
Dėkoju visagaliui
Už tą didžiulį turtą,
Kai dar melodiją turiu,
Turiu tave.

Draugams



Kas yra savas, giminė
Nuo seno jau žinau,-
Pasakė mama, tėtis,
Ko nesuspėjo pasakyti,
Išvardino sesuo vyriausioji;
Dabar jų nebėra senokai,
Beliko tik šeima – vaikai
Ir daug vaikaičių.
O kas yra draugai?
Gal tie, kurie ir peržengia
Stebuklų naktį atsargiai
Per mano namų slenkstį.
Yra mokyklos, studijų draugai,
Kurie pasaulyje taip išsibarstę,
Kad tik Kalėdiniai varpai
Tegali juos sušaukti.
Kaip žuvis be vandens,
Kaip paukštis be sparnų,
Taip žmogus be žmonių,
Vargu, ar išgyventų.

Žemės kūrėjo paslaptis


 Baigtas dar vienas paslaptingas Albino Šileikos darbas

Kaip skiria
Dieną nuo nakties
Šiaurės ašigalyje žmonės,
Kur gulasi baltoji lokė,
Veda vaikučius,
Kaip ji pasirenka sau
Būstą tokį,
Kur šilta ir jauku?
Kuo mes kitokie,
Kitų kraštų gyventojai
Ar kitos giminės,
Kai dienos šviesios,
Naktys tamsios,
Tokia aiški riba
Žiemos ir vasaros,
Kur balta balta -
Žalia žalia...
Tiktai spygliuočiai
Kartais primena,
Kad yra ir kitokie -
Miškų žalioji juosta,-
Gyvenimas vis tęsiasi
Nuo ryto iki vakaro...
Dabar – Kalėdinė
Šventa naktis
Ir nauja paslaptis.


2012 m. gruodžio 25 d., antradienis

Trilogijos finalas



Rašau nuo įžangos,
Gėle apvainikuoju žodį,
Erškėtrožių vainikas
Tik vėliau – dygus,
Kai skausmas gremžia,
Gerklėje įstringa žodis,
Į sausą lapą tampa panašus...
Per gilią kančią
Ir pažįstame gyvenimą,
Užsidedame kryžių ant peties
Ir einame keliu per akmenis
Basi ir alkani, skarmaliai,
Bet glaudžiame savo vaikus
Vis prie karštos širdies.
Iš ten ir kraujas
Lyg raudonas siūlas
Dar žodis srovena -
Nuo motinos, jos prigimties,-
Po kryžiumi suranda
Džiaugsmą savo -
Tai varpo paskutinis dūžis,
Pasiaukojimo ugnis...
Visuomet jaudina finalas,-
Suklumpa žodis nevilty...


Svajonių tango



Per šias Kalėdas
Dar nešokau tango,
Klausau tik muzikos garsų;
Skruostą kutena,
Oi, kažkas kutena...
Gal tavo plaukų sruoga
Lyg netyčia prisiliečia,
O gal tik ašara
Man krenta nuo blakstienų,-
Senstame abu.
Priglausk mano rankas
Ir keliais susilieskime,
Taip skriskime vienu ritmu -
Tik aš ir tu.
Šios nakties tango...
Tu mane pakviesk...
Koks būtų miegas -
Be svajonių, be sapnų.


Sapnų upeliai



Po žingsnį, du
Sugrįžtame į praeitį,
Nors mintimis,
Svajonėse, sapne,-
Lyg sėduosi prie ežero,
Kaimynų troboje,
Prie tvenkinio sodelyje,
Kalbuosi su visais
Žiūriu vis į akis,
Nes buvome drauge.
Kiekvienas garsas
Primena upelį...
Oi, ne vienodi, ne!
Gimtasis Strėlupys
Vaikystėje čiurleno,
Senatvėje jau Urvena...
O gal jisai išdžiuvo,
Nebėra?
Bet lanko jis mane...


Kas pradėta, tegu auga



Maža širdelė plaka,
Vos tik pradėta,-
Ji varinėja kraują,
Kurį jai davė
Tėtis ir mama -
Gyvybė keliasi
Gyvenimui iš naujo.
Žvaigždelės šviečia
Ant eglutės, akyse -
Tiek daug spalvų
Ryškių pasaulyje;
Raudona ir žalia,
Su saulės atspalviu
Geltonu danguje,-
Taip keliasi diena
Ant žemės delno.
Imkite dabar mane,
Eglutę žaliąją miškų,
Papuoškite per Kalėdas -
Gimtinės tankmėje,
Kiekvieno vaiko namuose,
Tegu jis auga, auga....

Rudens gyvenimas


Gyvenimas meilės glėby -
Tai amžinybės kelias;
Tu man, aš tau skirta,-
Kaip vienas tekantis upelis.
Prie kranto gieda
Mylintys paukšteliai -
Po vieną ir po du
Savo nameliuose.
Prie jų giesmės prisijungė
Srauni srovė upelio
Ir neša gyvastį –
Dainą širdies,
Kuri dėl mūsų abiejų gyvena.
Lapas nukrito vienišas,
Jį neša ir siūbuoja
Melodija bangelių -
Iš penklinės, mūsų akių,
Pažyra ašara tyra,-
Aušra toli toli,
Žiemos balti takeliai...
Tylėkime abu, įsiklausykime -
Dar teka mūsų rudenį
Gyvenimas.

Kalėdų stebuklai


Tikėjimas - toks geras,-
Mes tikime Kalėdomis,
Vaikai dar tiki Seneliu,
Kuris ateina į namus.
Žaisliukai ir saldainiai,
O geras žodis visada kartu...
Kad augtų mūsų
Ir vaikų tikėjimas
Kalėdų stebuklu.


Visus, visus, visus su Švente


Pasakyk, kad myli


Tik vienas žodis -
Būčiau ėjusi
Su tavimi drauge,
Kur akys veda.
Ir ant akmens
Būtų mūsų namai,-
Ant jo ir tavo vardas
Iš samanų žalių,
Gražiai nubertas
Saulutės spindulių,
Nuo šalto vėjo
Medžiais apsitvertume
Ir neužpūstų židinio,
Tas žodis -
Daug ko vertas...
Tik vienas žiburys akių
Ir degtų amžius,
Niekad nesudegtų...
Dabar likimo dagtis
Tirpo žvakės
Baltuoju vašku
Ir liko tik žodžiu,
Oi, nebuvo ištartas...