2011 m. spalio 22 d., šeštadienis

Tibeto vienuolių aukai atminti



Atsiklaupiau prieš aukų kalną
Ir rankas maldai sudėjau,
Žiupsnelį ištiesiau kviečių,
Nes ryžių juk pas mus nesėja,
Nebyra ir mana
Veltui pas mus...
Visi ir visada
Per amžius grūdą sėjo,
Kurį išsaugo žmonės
Tautos savastimi,
O ir darbais kitų;
Tada jis dygsta ir užauga
Per iškilius išbandymus
Ir tylią kančią,
Kai kažkas mindo derlių,
Kuriamą senų senolių,
Tiktai dėl savo tuščio noro,
Kad pasirodytų galingesniu,
Deja, ne pranašesniu...
Pridėjau ranką prie Tibeto žemės
Ir į dangų pažiūrėjau,
Į kur plaukė dūmai
Degančių Vienuolių,
Jau amžinai išliksiančių,
Dabar -Šventų.

Komentarų nėra: