Benamiai džiaugiasi ir tuo,
Kad turi tokį namą,
Į kurį telpa guolis
Ir duonos pluta,
Vandens gurkšnelis.
Jiems taip ramu,
Kai kas paglosto ranką;
Ir katinėlis murkia,
Nors ir šlapias kailis...
Gal nuvanojo kažkada
Žodis šiurkštus
Ar kažkieno nemeilė?..
Neieško jis kaltų,
Nė didelės tos meilės -
Visai tas nesvarbu,
Kai šaltis drebina dantis,
Net ir į pačią širdį,
Rodos, skverbiasi ir skaldo.
Dejuoja kartais tas,
Kuriam vis ne gana -
Tėvas ar motina
Namų jam neužleidžia,
Ne viską davė iš mažens,
Nors ir gyvena tartum katinas,-
Šiltai ant krosnies
Ar ant kito sprando.
Taip jau įpranta nuo mažens,
Kad glostytų jam kailį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą