2011 m. rugsėjo 15 d., ketvirtadienis

Užuojauta žuvusiai nuo vėtros

Žmogus ir medis -
Dideli draugai,
Jie vienas kitą saugo.
Žmogus sodina medį
Pakiliais jausmais,
Prižiūri, kaip jis auga.
Žmogus ir medis -
Tai žemės vaikai -
Abu per amžius
Šitaip greta auga.
Ne medis kaltas,
Kad senas lūžta,
Vėtros jį nugriauna,
Tiktai po juo
Žūsta žmogus dažnai -
Jo artimiausias draugas.
Praeis audra,
Vėjas nurims,
O debesys, lietų išpylę,
Nuplaus takus,
Giesmes raudų
Į kapą tylų.
Tik mums ilgai
Dar ašaros byrės
Dėl dviejų artimųjų -
Žmogaus ir medžio,-
Kurie šiandien mirė.
Prie kapo pasodinsime
Jaunus medžius -
Jie saugos amžiams
Skaudžią tylą.

Komentarų nėra: