Rudens klevų
Spalva auksinė,
Nusvirusių berželių
Kasų raizginiai
Kaip Meilė paskutinė.
Linguos ir liepa
Jau prinokusiais grūdais,
Aplips sode šakų gausybė
Rausvais gražuoliais obuoliais,
Netelpančiais į vyro skrybėlę.
Jis nusilenks žemai žemai
Ir širdį atrakinęs,
Nuneš ant rankų ir mane
Į savo lovą-sielos skrynią.
Kokie spalvingi bučiniai
Nubers rankas ir skruostą,-
Lyg vienašonis obuolys
Primerks šią naktį bluostą.
Ateik, ateik;ateik,ateik -
Taip laikrodis mums rodo;
Sušils nuo klevo mums plaukai -
Tas potėpis raudonas...
Tik niekada nebe nueik
Į žiemos naktį nemalonią.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą