2011 m. sausio 19 d., trečiadienis

Odė ŽMOGUI




Seniai seniai,
Kada žmogus
Mažai ką teturėjo -
Rėželį žemės
Nuo savo slenksčio
Į saulutę
Pro pūdymus
Tolyn tolyn -
Į arklu įrėžtas vagas.
Bet šienapjūtėj vyrai,
Į lankas išėję,
Prieš pačią aušrą
Vis drauge
Dainuodavo dainas:
„Šeinelį nupjoviau“ ...
O pamiškėj-viržyne
Bičių avilys stovėjo,
Grybų pulkai-
Girelėje, miške.
Šunelis sekė iš paskos -
Toks laisvas
Ir be pavadėlio;
Pažindavo savus
Net ir po metų dešimties...
Gal iš rekrūtų grįžusius,
Vėliau per vandenynus
Į Ameriką išėjusius,
Nuo karo bėgusius
Sutikdavo, nelodavo šuva.
O kas dabar?
Pasikeitė ŽMOGUS
Ir jo šuva...

Komentarų nėra: