Dažnai nepastebime tų,
Kurie labiausiai nusipelno.
O, būdavo, atnešdavau gėlių,
Kuriems nuo darbo
Skauda kojas, delnus...
Ir niekada jau nepamiršiu
Mėlynų tarsi dangus akių;
Dabar jos tebešviečia
Ir ieško poilsio, palaimos.
Kada gi bus laimingas
Paprastas žmogus,
Kuris tik darbu pagarbos
Senatvėj nusipelno?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą