2010 m. lapkričio 30 d., antradienis

Tiesūs?



Kiekvienas nori
Būti išdidus
Ir nenuleidžia vėliavos
Prieš laiką;
Į samanas pėdas panardinu ...
Kaip šitie patalai
Mane dar laiko?
Ir žiemą šypsosi -
Net po sniegu;
Nemiega:adventas -
Susikaupimo laikas...
Ir per pusnis
Prie medžio prieinu.
O kas, jei jis
Išaugo kreivas?..

Vis auga...



Matei, kaip medis
Numeta senas šakas?
Kitaip galbūt
Aukštyn neaugtų ...
Net alksniui reikia
Lieknojo liemens,
Kad šilti lietūs,
Žiemą- sniegas
Apipraustų...
O viršūnėlėje naujų
Niekas neklausia;
Į saulę kopti-privalu.
Kol medis auga...

Buvau



Prie kojų
Baltos žiemos pėdos...
Negi pirma ją aplankiau?
Kokia tyli daubos papėdė
Ir nepasikeitė -
Tiek laiko nebuvau...
O atmintį galbūt vilkai suėdė -
Prieš vėją stoviu,
Nieko nesakau:
Tie patys medžiai
Ir kalnelis dar be sniego.
Gal ir be reikalo
Čia nosį nušalau?..
O ne...buvau!

Šiandien



Rankos šąla
Stingsta pirštai -
Pamaniau staiga,
Kad mirštu...

Žiūri ąžuolai šakoti -
Jiems tik juokas
Žiemai ploti.

Aš b r en d u -
Nėra pusnyno,
Tik žolyčių
Galvos plikos...

Čiupt sau
Už šaltos kaktos -
Nosis namuose
Liepsnos.

Benamiai



Labai dažnai matau
Benamę katę
Gal tik todėl, kad ji -
Tokia švelni...
O šuo, kai alkanas,
Nieko nemato -
Bidzena liūdnas sau...
Paglostau visada,
Žinau-neverta;
Sustiręs kailis,
Nukreipia nuo manęs akis,
Nes iš paskos jam vejasi
Didžiulė baimė,
Kad vėl jį vienišą paliks...
Katytės vienos pragyvena,
Bet skauda dėl visų širdis.
O gal tai aš pati?

2010 m. lapkričio 29 d., pirmadienis

Kinvarpos




Dar vieno medžio nebėra:
Nukirs ir sukūrens-dabar žiema,
Jeigu žievė sausa ir kinvarpos po ja
Lyg pikti priešai susikaupę,
Vis ginčijasi dėl erdvės -
Juos kiršina ne pilvo tuštuma.
Dažnai susipeša ir dėl garbės-
Kiti dar aiškinasi, kieno kokia spalva;
O tokią teritoriją užėmę laukia,
Kada kaimynui baigsis laikas
Ir jam atliks saugi vieta...
Kas ten visas mintis supaisys,
Jei viskas vyksta po žieve.

Dainuokime abu




Niūniuoju Tau,
Nes be dainos
Gyventi negaliu,
Žarstau žodžius -
Pajuodusius nuodėgulius
Dar kūrenu...
Šakas aukštyn keliu -
Man gaila net spyglių...
Dainuoju tau,
Kai sieloje ramu.
Prie senojo akmens
Sustojusi žiūriu :
Ant jo peties -
Daina vilties.
Ją Tau skiriu.

Kalėdų laukiančiam



Susuko šaltis
Sau Kalėdinį lizdelį -
Baltą baltą;
Snieguolę papuošė
Šerkšno skara.
Čia ir eglutė,
O aukštai žvaigždelių -
Visas šimtas
Ir angelų giesmė,
Kai vėjas groja šakose.
Pasipuošiau eglutę,
Kad širdy nebūtų šalta,
O kai uždegsiu žvakę,
Ateik prie stalo
Pas mane...

2010 m. lapkričio 28 d., sekmadienis

Plikšala




Šiandieną-plikšala,
Dangus dar negiedrėja...
Girdžiu, kaip skundžiasi šaka,
O palaužta tikrai ne vėjo;
Dėl to nebąla ir galva.
Nuo smilkinio kaip garbaną
Šerkšną nubraukus
Atsimenu, kad pamiršau daug ką -
Nenuėjau dar prie pušelės,
Kuri manęs laukia,
Nepamačiau pėdų
Gal varnos, gal balandžio, šarkos...
Atsigrįžau-tai mano slidinėta,
Nuo kalno krista
Kažkada ir čia...

Kas nepameluota




Seniai besiklausiau dainų
Apie nepameluotą skausmą -
Tiktai banalią meilę tarp trijų...
Tikroji netektis
Ir užsimerkt neleidžia,
Kai akys sausos,
Prie balto beržo bėgu,
Tarsi odą-žievę
Nuo savęs maukiu...
Pavydžiu medžiui
Jo kantrybės ir jėgų,
O skausmas liejasi
Ir be dainų.

Dilin dilin...




Pasisekė atrasti
Ir lede kiaurymę -
Pasižiūrėjau vandenėliui
Į gilias akis:
Užmigusios ten žolės,
Žuvys jau dugne,
Vorai tinklus palikę
Ir mano žvilgsnio
Turbūt nematys...
Ledo varvekliai
Šakose pakibę -
Paskambinsiu žiemos simfoniją,
Įsiklausyk

Rytas be žiburio



Išblukęs žiburys lange.
O gal migla
Ir pro langinę
Įsibrovusi į širdį traukia?
Prie pirštų dar prilipusi tyla.
Koks rytas -
Samana apaugęs.
Einu vis ta pačia gatve;
Slidu po kojomis,
Ledo varvekliai šviečiasi
Tarsi Kalėdinės girliandos...
Klumpu, kai žiburio nėra -
To mano žingsnį saugančios
Galingos jausmo rankos.

2010 m. lapkričio 27 d., šeštadienis

Žiemos pradžia




Nusiprausė žiema
Lyg nuotaka- visai be kraičio,
Bet nekaltybėje balta...
Tik upeliukas-
Neužšalęs, išsiraitęs -
Atsigulė prie jos,
Nuraudo kaip serbento
Jau prinokusi šaka...
Gal ir gerai-kontrastas,
Tokios ryškios spalvos,
O žemė būna ir juoda...
Tu paklausyk:vanduo gurgena,
Savo kelią rausia...
Skubėkime su juo,
Kol neužšalusi vaga.
Žiema... ilga.

Mama



Jau vasara liepų viršūnėmis nubėgo,
Nusinešė jų saldų kvapą ir tada
Ruduo atidengė mažytę sėklą;
O!Kokia laimė...ji-MAMA.
Nors medis auga ir ne vien iš sėklos -
Augliais apspitusi visa šaknų laja;
Bet kuo gi pasidžiaugtų
Žiemą vieniša šaka, būtų pamėklė...
Dabar ji saugos ne tik savo vaiką,
Bet ir patį vardą-motina, mama.

Mačiau


Einu tenai,
Kur tik mano pėdos.
Deja, labai apsirikau -
Kiškelio,
Gal net voveraitės bėgta.
Baltojo sniego
Taip mažai
Neįklimpau...
Pasižiūrėjau-saulė dega,
Prisiglaudžiau prie medžio,
Į šlaitą vos vos užlipau;
Žinau:paslydusiam sunku -
To niekas neatleidžia...
Ir liksi prisirinkęs
Tiktai kiškio „riešutų“.

2010 m. lapkričio 26 d., penktadienis

Naktis



Užmigo nuostabi naktis
Tiesiog ant mano rankų,
O prieš akis-
Čiurlioniška viltis.
Dabar žiemos pradžia,
Drugeliai nebelanko,
Bet skrenda, kur šviesa,
Mano mintis...
Toliau-jaukūs langai;
Gal glosto delnas delną,
Gal ilgisi minutės,
Kada šita akimirka ateis?..
Negęsta žvakė, kol dagtis
Nusvilusi palūžta...
Užmigo Žemė -
Vienintelė Dangaus akis.

Ne tai



Kalbuosi tyliai
Tik su savimi;
Su tavimi-
Lūpos neklauso...
Bandau paversti žodį
Rankos mostu
Ir akimis šaukiu,
Šypsniu dažnokai klausiu...
Ant pirmo sniego
Dar slaptas mintis rašau,
Jeigu ne tai,
Greitai taisyk-nubrauki.
Taip lengva
Su pirmuoju sniegeliu
Kalbėtis, gniūžtėmis pažaisti...

Skambutis

Kaip laukiu paslapčia
To vienišo skambučio -
Ir iš toli, ir iš arti.
Tokia diena-apniukusi;
Skambučio dar nėra...
Gal slenka debesėlis
Virš galvos baltutis,
Bet nusileidusi žemyn migla
Užstoja saulę,
Naktimis- mėnulį;
Nenorom lūpos žvakę pučia-
Skambučio dar nėra....

2010 m. lapkričio 25 d., ketvirtadienis

Pirmas sniegas



Pirmasis sniegas
Paliko baltą šilko skarą,
Bet ji suplyš,
Nes dar šlapia labai.
Bet nors šį vakarą
Labai man gera,
Atšalo smilkiniai...
Ant uogų, vaisių
Nutūpė snaigelės -
Juk tokią puokštę
Gaunu ne dažnai.
Išsaugosiu saldumą
Pirmo bučinio,
Pirmos vyno taurelės;
Kitos dienos nebursiu -
Viskas būna nelauktai.

Nepasiklydau



Glaudžiuosi prie namų -
Čia atveda visi takeliai,
Subėga lyg į ežerą iš upeliukų
Taip skaidrus vanduo...
Žinau:juo prausėsi ne vienas,
Gėrė ir maži paukšteliai.
Visi, kurie sugrįžo prie namų...
Paskandinau čia savo ašarėlę,
Bangelę palydėjau tik žvilgsniu.
Lietaus lašai prikėlė debesėlį,
Nuvijo vėjas dangumi-arčiau namų.
Ir kietą gruodą, pirmą sniegą,
Ir šerkšną ant pušies šakų
Sapnuoju naktimis:brendu per gilų sniegą.
Nepasiklydau-dar arčiau namų...

2010 m. lapkričio 24 d., trečiadienis

Šarka




Šarkos kakliukas
Ir pilvelis baltas,
O uodega-tai uodega!
Juodais sparneliais
Pamojuoja...nesiartink.
Gudri, kad ją bala...
Tiktai ruduo
Lizdelį atidengia :
Pakibęs tarp šakų -
Visai šalia...
Taip niekada ir nemačiau
Vaikiukų šarkos -
Juk nenulūš karklo šaka...
O taip mane
Vadino kažkada.
Netinka-aš tokia durna.

2010 m. lapkričio 23 d., antradienis

Senuoju keliu



Atpažinai-tai mūsų kelias.
Per šitiek metų
Iš namų-namo;
Dabar langai
Dar ta pačia šviesa
Iš tolo dega.
Tie patys ir veidai,
Tiktai tavęs nėra...
Gal tas pats suolas -
Tik naujai lakuotas,
Daug kartų paliesta knyga.
Tie patys medžiai
Ir žolė rasota -
Tiktai pasikeitė karta.
Pabrauk per plaukus,
Greitai būsime vienodi-
Tik nesakykit: mokytoja,
Gal vardu,
Visų mama.

Reklama

Kaip kvaila,
Kada žmonės
Taip myli reklamą
Ir spaudžia klavišus
Lengviau negu pedalą.
Bet prie ekrano
Ilgai nesėdėsi -
Reiks juodos duonos,
Nes kitaip nudvėsi...
Gražu, kai plečiasi
Lankytojų-skaitytojų
Didžiulis ratas,
O jie nei mano žodžių,
Nei akių nemato.
Tik spaudžia
Ir darbe reklamą -
Daugėja ir kvailių
Prie mano namo...

Baimelės

Aš nebijau naktų
Ir nepaisau juodos spalvos;
Prie pliko medžio priglustu-
Be lapų-neapsaugos nuo audros.
Aš nebijau nė kurmių -
Tu matei, juodų,-
Nekrūpčioju ir nuo pelės.
Į tamsą akyliau žiūriu,
Matau daugiau prie pilnaties.
Jo siluetas-veidas
Be vienos akies...
Tiktai darže bijau
Užkliūti už kopūsto
Nekaltos galvos.
Dabar...vis tiek.

2010 m. lapkričio 22 d., pirmadienis

Klausau...

Klausau:už lango lyja-
Tai Mocartas,
Jo stichiška dermė.
Lašų melodija
Į širdį nuo seniai įstrigo -
Barbena atmintis.
Dar atgalios sugrįšiu,
Prieš laiko srovę
Pabandysiu paėjėt...
Tai kas, kad pirštai
Nuo lietaus sustiro,
Akys nuo miglos
Tarsi užmigo.
Klausau...
Gal būtų gera
Ir žiūrėt?..

Abu tokie...

Prie tolimos sodybos
Dabar vėjas šoka,
Kai nepabeldžia
Į duris svetys.
Apmirusios ir obelys,
Šikšnosparnis pastogėj
Pakibo nakčiai
Tartum rąstas patvory...
O rytas nekelia
Iš saldaus miego nieko-
Langų kiaurymės
Žiūri į dangaus akis...
Taip gaila namo,
Kuris vienas lieka;
Taip tuščia
Ir nyku širdy.

Mūsų dalia

Staiga pakėliau galvą -
Išaugęs medis
Didžiulis
Stovi prieš mane.
Bet nežinau
Ir tikro tavo vardo,
Kada numetęs rūbą
Atidengei žaizdas.
O kiek ir skersvėjų reikėjo-
Į virvę susivijo jo dalia.
Dar jaunas, o kiek nukentėjo -
Tiktai žievė žalia.
Maitintoja mana...
(Žiūrėti anksčiau)

Ant kelmo...

Žiūrėk, jau nauji medžiai auga,
Kol leis likimas, tol žaliuos...
Gal grybai ir apstos senąjį kelmą,
Ir kitąmet apsamanos...
O tas, kuris ant gero pamato užauga,
Nekris kaip lapas nuo šakos;
Išties rankas ir lėks per laiką-lauką,
Į savo vietą atsistos.
Pakeis net nukirstus -
Kasmet naujai lapos.

Ko neprisimins...




Kokia miela rankutė,
Per visą veidą šypsena,
Tokie trumpi žingsniukai
Ir „Myliu glust daina“...
Priglaudusi prie skruosto,
Rankomis nuo vėjo jį apsupus,
Nešu į lauką, kur šviesi diena...
Vaikai, kaip greitai jie užauga,
O atsidžiaugti ir nėra kada.
Vaikystė-čia senatvė,
Rodos, vienas mirksnis,
O meilė dar tokia šventa,
Bet visada taip norime,
Kad jie greičiau užaugtų,
Nes laimės visada gana.

2010 m. lapkričio 21 d., sekmadienis

Sekmadienis


Tiems, kurie neturi šventės...

Kaip į pyragą
Į šventadienį žiūriu -
Tik nuo kada nustojau
Jausti šventę mažą...
Paduosiu ranką,
Gal išlįsime abi,
Suradusios pro tvoros plyšį
Nors siaurutę spragą...
Pabėgsim, vaikščiosime po kalvas,
Brūzgynus kojomis paminsiu;
Kaip gera, kai aplink tyla,-
Tiktai beržų giesmė...
Sekmadienį vargonų nesiklausius
Jau ne nuodėmė?

Svarstyklės

Vis paliečiu smiliu
Gyvenimo Temidės svarstykles,
Kuri lėkštelė keliasi aukštyn,-
Su ja pasisupu,
Į kitą bėgu.
Ir nardau tarp gyvybės ir mirties-
Tarp atradimų, praradimų,
Tarp užmaršties ir ateities,
Gal nuo tada, kada užgimus...
Nuo aistros siautulio kylu,
O meilė sielą lyg balzamas gydo.
Tiktai aukštyn,
O kai žemyn krentu,
Negelbsti ir Temidė.

Riba...

Ištvino lyg pavasarį -
Dabar vėlyvas per miglas
Atsliūkino ruduo.
Ranka per medį,
Kaip dažnai darau,
Rasos lašus į delną
Nubraukiau-vanduo...
Po kojom upeliukas,
Kitur tik bala,-
Susėmė jį staiga.
Ir drėgnas šypsosi akmuo...
O kas po juo?
Pasikeitė rudens
Krantų riba...

2010 m. lapkričio 20 d., šeštadienis

Įvairovė


Kokia pasaulio įvairovė,
Kai stovi daugelis šalia-
Deja, tik panašus...
Vienų dar saulė nenudegino,
Kitus lašai seniai beplovė-
Kiekvienas vis savaip gražus...
Pavasaris-ruduo ir bėga metai,
Kol neužšąla eketėj vanduo.
O kiek dar gyvas medžio lapas,
Kai pasislėpęs tūno po sniegu?
Nepramanyta ŽEMĖS įvairovė;
Čia esame ir mes-kartu...

Grįžtu...

Daug kartų prarasta
Ir vėl susigrąžinta,
Begirgždanti, dejuojanti
Nuo rankų svetimų...
Daug kartų atmesta
Senoji kiemo svirtis,
O šulinys vis būna prie namų...
Daug kartų išduota -
Ne visada kivirčai
Atranda, nors ir menką, išeitį
Ir drumsčiasi vanduo;
Tokiu nebesidžiaugia
Ir ąsotis, iš kurio norėtum atsigerti...
O!Daug kartų pamesta
Sutręšta, bet išlieka ta pačia.
Apsamanoja tiktai šulinio akmuo...

2010 m. lapkričio 19 d., penktadienis

Prie namų




Prie pat namų -
Toli nuėjus širdyje negera.
Net nepasirenku takų:
Į sielą kasdienybėje suplaukia
Darželių, sodų žaluma...
Ją visada randu.
Net jau sulaukus rudenėlio
Kasdieną dar į kelią vis žiūriu
Ir sugeriu pažįstamą šešėlį
Bet kokiu šios paros metu...
Rūtos-mergelei,
Medžiai-bernužėliui,
Kad augtų vienas kitam panašus;
Tada namai priglaus ir seną,
Sutiks prie slenksčio
Ir svetelį,
Užsukusį, jei takas per klampus...
Vėl palydės visus,
Palaimins su verbos šakelėm,
Suradusius mamos akių namus.

Svajonių rūbas


Lazdynai vėl naujus vaikus augina,
Greit rudenėlis skins senus lapus,
Net vėlyvieji paukščiai,
Kur šakelė, nebežino -
Iki pavasario čia niekas nenutūps...
Dar spindulėliai byra byra,
Sumazgo ateities plonyčius siūlelius;
Braukiu pirštu per skambią lyrą,
Pusiaudienio gaidas renku...
Žiūrėk, viena spalva -
Geltonas potėpis paletėje
Kitas ištrynė ...
Apsisiaučiau šiuo rūbeliu.

Tokia esu...

Jūs netikėkit, neverkiu -
Tiktai lietus per delną pliaupia,
Ant jo saulėtekio aušra,
Kai prasigiedrija, mane pašaukia.
Jūs nemanykite, kad vis liūdžiu -
Tai rudens vėjas laiduose užkaukia.
Prisiplaka suknelė prie blauzdų
Ir mano naujo žingsnio laukia...
Jūs negailėkite, kai aš verkiu,
Nes ašara saulutę prisišaukia.
Norėsit būti su tokia,
Kokia esu?..

Berželiai ir beržai




Vaikai, nubėkim į pakrantę -
Kaip teliuškuojasi rausva banga...
O gal klevų šešėliai tyliai plaukia;
Ne saulės-tik rudens spalva.
Žinokite, kad jūsų laukia
Berželiai, pasodinti kažkada,
Balti kamienai tartum stygos
Stiepiasi aukštyn, į dangų...
Ar dar prisimenate, matote kada?
Ėjau per žolę ir medelių klausiau,
Ar pasiliks šios pėdos ir sniege...

2010 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis

Sava

Šiandien vienintelė diena,
Galbūt net ir minutė,
Kada su tavimi ir mintyse -
Susijungė daina.
Nutilo vėjo šlamesys
Ir akys taip ramiai užsnūdo;
Sapnuoju Jus abu,
Taip panašu ir į mane...
Pasilenkiau šakelę,
Ji seniai parudus-
Gerai žinau,
Kad ji gyva...
Tokia sava.

Akmuo vėl mūsų...




Prabyla akmenys -
Ateina laikas...
Ir vėl naujai
Dabar kalbu,
Kad geras geras
Jau atėjo laikas,
Kai šaltas akmenėlis
Prakalba žmogaus balsu.
Paspauskime rankas
Dabar pats laikas -
Ruduo, rimtis,
Šaltėjanti diena
Ir aš, ir tu...

2010 m. lapkričio 17 d., trečiadienis

Tiems, kas plaukia




Po vandeniu panirusios
Valtelės laukia -
Jos niekada jau ežero nepabučiuos.
Gal sutrūnijęs medis verkia,
Kad niekada su manimi
Į tolį nebeskros..
Kiek daug tokių senučių
Palei krantą -
Atliko pareigą,
Nutilo ant bangos...
Ir vieną kart gyventi verta,
Kad būtum reikalingas,
Kol širdis liepsnos.
Srovė pagauna
Ir stiprius apverčia -
Tik palinkėsiu gero vėjo,
Tvirtų rankų,
Delno šilumos.

Pasiilgau

Didžiausias džiaugsmas,
Kai kakta prie kitos prisiglaudžia
Ir virpulys nubėga nuo galvos.
Kaip myliu tokią švelnią tylą,
Nes kalba siela iš pat gilumos.
Nereikia ir sakyti:pasiilgau,
Tyliu, jeigu nėra svarbios kalbos.
Liūliuoja švelnios bangos,
Ežere dangus vėl atsispindi...
O! Kaip aš pasiilgau
Gerumo-saulės virš galvos.

Mano duona

Beriu žodžius -
Lyg duonos trupiniai
Ant mano stalo byra.
Kai kandu duonos riekę,
Su Tavimi kalbu...
Nesulipdysi duonos kepalo,
Jeigu netyčia ir suyra,-
Kaip mintys, bėgančios
Nuo bendro stalo,
Pakilusios iš ryto brėkšmo
Iki ramybės-sutemos.
Saulėtekiai ir vakaro gaisai
Tokie panašūs tvyro -
Tik vietą renkasi dažnai
Kitur, bet tos pačios,
Lyg purpuras spalvos.
O duona- ta mintis,
Nors ir į vakarą pasvyra,
Džiaugiuosi, kandu...
Rytas trupinius gal atiduos?..

2010 m. lapkričio 16 d., antradienis

Mylėti nemokėjau

Galbūt mylėti nemokėjau -
Kažkur vis nuolatos skubėjau;
Skuboti buvo bučiniai
Ir nupūtė juos vėjas...
Tik laukuose sava buvau
Ir į medžius ilgai žiūrėjau,
Vanduo atstojo man Tavo akis,
Dangaus beribėje jutau,
Kaip spurda vėl nesuprasta širdis,
O pasakyti žodžiais negalėjau...
Kaip glosčiau akmenį dažnai,
Ant kurio niekad ilgai nesėdėjau -
Jis šaltas, kietas, tik dažnai
Gal kito draugo arti neturėjau...
Jei mintys bėga upeliu
Ir aš su juo suspėt norėjau,
Tikrai Tavęs mylėti nemokėjau...

Praregėjimas

Pasikeitė klevai-
Jie, atvežti jau iš kitų šalių,
Lyg ąžuolai giles augina;
Išaugęs tik prie Lietuvos miškų
Net pavadinimo nežino...
Bet lapai dažosi rausvai,
Kai ruošiasi ir mūsų žiemai,
Juk prijaukinom kažkada
Ir svetimus- ne vieną...
Dabar gi mūsų broliai-
Daugelio tautų vaikai,
Suradę bendrą kalbą
Ir gerai suvoktą tiesą,
Kad niekas ir nesidalins
Balta duonos pluta,
Jeigu širdies į bendrą dainą
Neįdėsi...

Vienas, du...

Skaičiuoja mažas-vienas, du...
Slysta daikteliai nuo pirštų mažų,
Nes visą laiką likęs žingeidus
Atras paskui tiktai savus kelius.
Žingsniuoja ir dainuoja-vienas, du...
Melodija nuo Dievo jau kartu.
Ir tvirto lapo vėjas nenuskins,
Gal tik pasukalios ir vėl nurims.
O jam net skrendant pro ausis,
Ką pasakoja, ne kiekvienas išklausys.
Pasitiki tik savo judesiu švelniu,
Kad nenukristų nuo šakų...
Ar krisdamas skaičiuoji-vienas, du?...

Rudens dangus

Vėl pasiilgau vakarykščių debesėlių,
Kai Dangus žydras žydras,
O virš namų tie kamuoliai -
Visai balti balti...
Paskęsta akys,
Kojų, rankų nejauti...
Ir grįžti nesinori vėl į žemę -
Dabar jinai drėgna, žolė slidi...
Ir taip vis širdimi į saulę,
Nors jos nėra,
Bet ši dangaus erdvė
Tokia didi ir patraukli.
Pakilkime abi.

2010 m. lapkričio 15 d., pirmadienis

Vaikaičiai

Šilta vilnis-
Taip saulė spindulius pažėrė,
Bet uosis supa dar vaikus -
Geltoni ir tokie maži...
Galbūt anksti saulutė juos prikėlė?
Skruostukuose raudonis -
Šypsosi visi,
Kai viršūnėlėse vėjelis groja;
Kraitelė šluotele priglus
Prie mamos mielo šono.
O gal tėvelis su mama
Myluoja mažą pupą?
Graži melodija, nors paprasta,
Suderina visas stygas -
Ir uosis, vėjas,
Ir vaikaičių pulkas.

2010 m. lapkričio 14 d., sekmadienis

Tikrai

Karalius visada bus nuogas,
Nes pasakos to mokė nuo seniai -
Atskirti gėrį ir aprengtą blogį.
Tai kas, kad nepasako lūpos, -
Šviečia žvakė ir širdis karštai.
Gal niekas ir nematė,
Kaip karalius miega,
Žmogaus akis matys ir tai...
Visi maži nesirenka net puodų,
Bet nuogą visada atskirs-
Tikiu tvirtai.

Be pilies

Gilus ruduo,
O mašaliukai groja,
Gyvybė prisitaiko -
Tai pati gamta.
Kodėl žmogus
Nuo jos nutolo?
Kai pasistatė rūmus,
Gal tada...
O pilyse tiktai karaliai,
Piemuo išgelbsti
Karalaitę nuo mirties...
Ir kaip jisai norėjo
To gražaus gyvenimo,
Jei pasakos išliko
Iki mūsų atminties.
Ar galima sukurti grožį
Be pilies?..

Viltis

Graži viltis,
Kad viskas tiktai gera;
Švelnus vėjelis,
O praėjusi naktis
Jau atskraidino rytmetį,-
Kaip mažą pilką
Šio rudens paukštelį,
Kuris keliauja sau,
Tik nutupia čia pailsėt.
Vaikai-irgi mažyčiai skajūnėliai,
Nes tokios mielos akys -
Net ir sapne
Į juos gali žiūrėti
Ir švelnumą
Vėlei sugrąžint.

2010 m. lapkričio 13 d., šeštadienis

Rudens kalba


Rudens diena trumpa,
O jei lietus,
Gerai, kad rudenį nekyla rūkas,
Nuskęsčiau tamsoje,
Kai muzika lyg iš dėžės-
Vienoda, nemiela,
Tada panyra
Popieriaus lape mintis-
Kitokios išeities nėra...
Bet širdį vėl užlieja džiaugsmas -
Juk neilgai tokia
Rudens kalba;
Atsisukau į dangaus aukštį,
Ten plaukia debesėliai
O! Kokia skaidri,
Gili, dar mėlyna spalva...

Šermukšnis

Prieš langus raudonuoja
Vienišos šermukšnio kekės,
Be šiltų lapų- apdarų.
Medžius čia pasodino -
Niekas jiems nesakė,
Kad niekas nenuskins
Oranžinių jų uogų,
O paukščiai neišdrįs,
Nes gatvės triukšmas,
Bus baugu.
Tik pažiūrėjau,
Vėl nubėgo akys -
Juk nenuneši medžio nuo langų...

2010 m. lapkričio 12 d., penktadienis

Mano žemė

Prisiglaudžiau prie žemės,
Kurioje užaugau ir mylėjau -
Ji dar šilta nuo saulės spindulių
Ir toks skaidrus vanduo
Gimtinės ežerėlių
Ir spindi šviesoje tarsi medus.
Prisiglaudžiau prie ąžuolo,
Kuris išaugo, daug vaikų turėjo,
Apsėjo gilėmis žemelę Lietuvos,
O po žiemos pragydo vyturėliai,
Prikėlė žemę-ji kitos spalvos.

Rankas pakėliau

Į aukštą dangų ryto spinduliams
Savo rankas pakėliau,
Per pirštų galiukus jie nusileido,
Į mano širdį įsiliejo...
Dabar šviesu šviesu-
Aplinkui tik žalia, geltona ir raudona;
Kaip jos į vieną susiliejo
Ir plinta jau nuo jos šviesa
Per pievas ir girias visai laisva,
Ją neša saulės spindulys ir vėjas.

Dalybos

Padalinau į dvi dalis
Nukritusį jau rudeninį lapą-
Geltoni dryžiai iš aukštai
Atrodo, tartum medus teka...
Nebežaliuoja dobilai,
O krosnyje duonelė kepa.
Ant klevo lapo iš aukštai
Ji žiūri -kokios glosto rankos...
O papečky vištelė ta raiba
Auksinį kiaušinėlį deda,
Kad jis pamokytų mane,
Kaip padalinčiau trynį,
O viršum ir ledą.

Pasakos gyvena

Pabėgo laikas,
Į priekį nušuoliavo;
Vejuosi, kiek galiu,
Saulutę ridenu,
O pasakos jau miškuose
Nykštukais virto
Ir su milžinais gyvena -
Su jais ir aš dar gyvenu...
O stebuklinga lazdele
Pasiramstau nuo seno,
Nors reikia pamojuoti -
Norai dideli;
Gal trauksiu burtus,
Tegu pasakos gyvena,
O laiką pasivysiu -
Jis arti.

Kai neturi erdvės

Lauke tylu,
O trobose daiktai
Ir triukšmo persunkta erdvė.
Juk negali pabėgti iš vergovės -
Ne vienas šiam pasauly gyveni...
Vienatvė daug ką žmogui duoda -
Į savo sielą pažiūrėt gali,
Bet ir nesi Rytų žinovas,
Ne Hesės personažas sugalvotas,
Kada tik upė ir sūnus,-
Tarsi pasaulyje viena
Tikriausia giminė...
O gal gamtos ir yra duota,
Kad liktum vienas- savimi?

2010 m. lapkričio 11 d., ketvirtadienis

Svarbu- esmė

Pasirinkau kalnelį -
Aplink gražios pievos,
Toliau ir ežerėliai , ežerai...
Kur tik žiūriu,
Pražydo baltos ievos;
Bėgioja mintys,
Ištirpusios lakštingalos giesmėj...
O, koks gražus ,
Kad ir skardus jos balsas
Tarsi Marijai paskirta giesmė
Ir ašaros užplūsta,
Žodžio negali ištarti,
Kai susilieja žemės
Ir žmogaus Dangui skirta
Melodija,-tai ta pati esmė.

Rudeniniai lapai

Jau paskutiniai lapai
Dar žali-alyvos ką tik meta.
Gal pagal tai gamtos šauklius
Ir žmonės kažkada
Metų laikus nustatė?
Ir vėl pavasaris , ruduo,
Ir vasara, žiema -
Ne iš eilės dėlioju,
Ir bėga laikas lyg vanduo,
Kada einu su juo
Vis koja kojon...
Bet juk dabar ir aš seniai
Jau nuo gamtos nutolau,
Nesugrąžinsiu to, ką praradau;
Gal tik ruduo nutolo...

2010 m. lapkričio 10 d., trečiadienis

Gyvybės kaina

Gyvybės kaina
Būna amžina vertybė,
Jeigu žiūri
Pro akinius rausvus;
Taip nusidažo saulė,
Mėnulio pilnatis,
Namai be dūmų,
Kada matai be akinių
Ir savo mylimo akis...
Graži gyvenimo vertybė,
Mojuoju vėl ranka
Išeidama pro atviras duris,
O iš paskos tarsi išnyra
Gyvybė-saulės spindulys...

2010 m. lapkričio 8 d., pirmadienis

Vardai

Vaikai, kaip greitai jie užauga,
Kai perlipa per slenkstį,
Sau susiranda draugę ar draugus,
O mamos tebežiūri iš paskos
Ir kartais apsiverkia -
Nenugyvensi juk gyvenimo už du...
O kaip ramiai šį laiką išgyventi?
Tada nors mintyse vadiname
Vaikus mažybiniu vardu.
Taip šaukiame ir mylimiausią žmogų -
Sesę, su kuria užaugam,
Tada ir norisi gyventi
Amžinai kartu.
Dabar tylu...

2010 m. lapkričio 7 d., sekmadienis

Kiškutis

Ne vieną kartą aš mačiau,
Kaip po medžiu
Kiškutis miega-
Suglaudęs auseles,
Pavirtęs mažučiu kamuoliuku
Ir nesuprasi: slepiasi
Apsimeta ar bijo,
Kad net apleidžia jėgos...
Kiškučio kailis padeda -
Pūkeliai švelnūs prisitaiko
Ir prie žolės, ir sniego,
Bet niekada jis neapsaugo
Nuo to, kas dieną neužmiega.
Kaip gaila, pabaidžiau,
O!Kaip gražiai jis bėga...

Ne dienoraštis...

Ne viskas iš eilės
Kaip Eilėse mane kas mato-
Tai tik tikrovės atspindžiai,
Improvizacija be datų.
Dažniausiai juk rašai
Ne tai, kas matosi,
O ką norėtum- taip karštai,
Kas sielos gilumoj,
O traukia laiko ratas...
Tada ir vėl rankas tiesiu,
Bučiuoju medžio lapą,
Kad tik nelikčiau po medžiu
Viena - be balto lapo...