Prieš langą dar mažytė obelis ,
Sodelis ką tik pasodintas.
Joks žiburėlis jo nebelankys.
Tušti langai, čia lankėsi mirtis,
O namas be žmogaus-
Toks vienišas tarsi be svirties šulinys.
Atrodo, taip dar neseniai
Už lango žiburėliai švietė prie keliuko,
Jis vedė į savus namus,
Kur ilgesys dar pasilikęs,
Prie durų laukia,pasitinka.
Ištiesusi rankas paleidžiu durų rankeną
Ir pačios kojos peržengia per slenkstį..
Patogiai padedu pavargusias rankas
Į Tavo šiltą delną...
Tada vienatvė lyg kalaviju
Sapno gijas nutraukia...
Už lango dar tamsu,
Žinau, toli nuo šių namų esi:
Tik aš savo pečius apsikabinus-
Niekas nebelaukia.
2010
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą