Pasiglemžė ruduo dobiliukus
Nuo gelstančio dirvono
Ir vėjui liepė skinti medelius,
Bet saulė jų pasigailėjusi užstojo
Ir papuošė rausvai klevų lapus...
Tarp žalių alksnių tarsi žvakė
Dega, spinduliuoja-
Paglosto pavieniui vėjelis
Jau užmiegančius pumpurėlius,
O lapą, mačiusį dangaus malonę,
Pakėlęs neša per laukus.
Į medžio kasmetinį pažinimą
Žmogaus likimas panašus-
Bejėgis kūdikis, dar ką tik gimęs,
Po metų taria jau pirmus žodžius.
Dažnai pasako- svetimi greitai užauga...
O, ne. Visiems vienodas laikas
Ir ateis ruduo...
Bet ne vienodai lapai krenta-
Iki žiemos tik ąžuolai žaliuos.
2009
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą