2009 m. rugsėjo 28 d., pirmadienis

Tolimi savieji


Skiriu "Anykštėnams"
Senosios kaimo kapinaitės
Vis aukštai-ant atvirų kalvų, kalnelių,
Užaugę medžiais-ne šiekšteliais;
Sunku dabar pro juos praeit...
Tiktai senoliai dar prisimena,
Ką pasakodavo jiems tėveliai,
Kad maras kaimą sunaikino
Arba kazokai su kardais.
O kur kiti jų giminės-nežino,
Gal išsibarstė kur pasaulio pakraščiais.
Iš daugelio kartų sugrįžta vienas
Ir tas trumpam-tik pasiilgęs protėvių kapų.
O buriasi visi draugėn-miesteliai
Žėruoja šviesomis vitrinų ir langų...
Kas besėdės mažoj pirkelėje,
Nors būdavo smagu pas gimines,
Kaimynus net kas vakarą užeit...
Sutilptų ir dabar-taip ištuštėjo žemė
Ir dirvonuoja pakelėm laukai;
O kapinaitės vienišos, tušti maldos namai.
Gal dvasios ten nebegyvena,
Jeigu nebegali pas juos pėsčiom nueit...
O dažnas kaimas jau dabar neturi
Net savų kapelių-į kur galėtų visada pareit.
2009

Komentarų nėra: