Šypsausi, kai dar iš dangaus
Saulutė šilumą dalina.
Kaip duoną raiko-
Tau riekė ir man...
Ir ta pati diena sujungia,
Lyg į savo trobą pavadina,
Kad pasidžiaugtume,
Pasidalintume, jei lieka.
Bet argi būna ko per daug?..
Vaikystė-rytas, kai sužinom,
Kaip reikalinga šiluma.
Vidurdienį pamiršę saulę
Patys barstome dienas
Ir greitai nieko negrąžinam,
Tarsi nebūtų paimta
Gyvenimo skola-
Jos niekas neišvengs...
Kai vakaro šešėlis slinkti ima
Ir skubina didesnį žingsnį žengt,
Tada tik supranti-ne veltui
Saulė duris atrakino...
Ir trumpini naktis,
Kad spėtum skolą jai padengt.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą