2009 m. rugsėjo 30 d., trečiadienis

Žemės kelias


Pakelėse maži miškeliai-
Tai tylos kampeliai,
Kurių apeiti negaliu.
Jie visada man skersai kelio-
Įėjusi nuo jaudulio drebu.
Po kojom traška sausos,
Jau nukritusios šakelės-
Ruduo jau įpusėjo...
Ir tą pamirštu.
Dar taip aplinkui žalia žalia-
Gal vasara bent mėnesiui
Dar pasiliks pas mus?..
Saulutės apšviestos aikštelės
Dar kvepia dobilais, viržių kvapu-
Ant jų rečiau vis nutupia kamanės,
Tingiai zirzena-greit sulauks šalnų.
Kodėl taip šįmet neskuba medeliai
Pasidabinti auksiniu rūbu;
Nejaugi vėjas nupūs lapą žalią
Ir sumaišys metų laikus?..
O, ne...juk laikas nesupainios
Žemės kelio-
Tik man reiks prisitaikyti prie jo.
2009

Mokytojo dienai



Sėkmės vainikas
Mokytojo dienai-
Jį nupina miške
Prinokę apyniai.
Ir vejasi ploni
Tarsi maži vaikai
Aplink medelį-
Draugą suaugusį,
Kuris prigludusį
Už rankos nusives
Ir neapleis...
Koks pasipuošęs
Šis sekmadienis!
Lyg stengiasi jaunutės
Miško fėjos.
O prie namų- dar kepurėti
Ir be šalnų pražydę
Jurginų pulkai...
Žiūrėk, kaip į mokyklą
Besišypsantys vaikai atbėga;
Kas gali meilę jų pakeisti-
Nebent gerieji aitvarai.
2009

Pasiklydę



Dažnai paklysta debesėliai,
Kai jų tiek daug-
Dangus aukštai.
Ir plaukia sau
Kiekvienas atskirai-
Mažai kuris prieš vėją;
Juk nežymėti jiems keliai.
Nepasiklysta medžiai,
Nė darželio gėlės,
Nors jos sodinamos,-
Gyvena ne laisvai...
Gal laisto jas
Mažyčiai debesėliai
Ir pasiklysta...prie kiekvienos
Skubėti reikia-
Kitaip nuvys žiedai.
2009

Nepalankus vėjas



Tiek daug esu jau palydėjusi
Į amžiną nežinomybę-
Gal per ilgai pati
Šioj žemėj gyvenu?..
Likimas turi savo tikslą
Ir nepatikrinsi lemties
Lyg maisto ant svarstyklių,
Gal sielos penas kartais
Daug svarbesnis už kitus...
Kur medis-ten šaka nulūžus
Ir netektys aplanko mus visus;
Tik visada taip ne laiku-
Nesu tam pasiruošus.
O, saugosi ir medis
Nuo žieminio vėjo...
Kada jis būna palankus?
2009

Ne tik žodis...


Pasirenkam žodžius,
Kai kalbinam kaimyną;
Artimuosius-mamą ,tėtį,
Ne viską sakom į akis.
Iš pagarbos ar atsargumo
Verta kartais patylėti-
Juk visada priklausomas esi...
Beeidama apsižvalgau
Į dangaus melsvą skėtį-
Kaip debesėliai žiūri iš aukščiau...
Ir vėl tokia maža ir reikia pakentėti,
Kad nesušuktum:"O,dangau!"
Bet sakoma, kad banalu
Ir apie meilę nuolatos kalbėti,
Bet kito tokio gėrio nemačiau-
Net klausosi miške beržai,
Palinksta smilga, meiliai palytėta,
Kai "myliu"žodį pasakau...
2009

2009 m. rugsėjo 29 d., antradienis

Grybų juokas


http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/self.aspx/.Public/2009%20ruduo/DSCF1014.jpg
Seniai buvau miške-
Taip pasiilgau grybų juoko.
O stovi jie tarp smilgų
Miško dirvonuose gražiai.
Ir saulė šypsosi-
Gal jie iš jos išmoko
Be rūpesčių savo vaikus
Ir į gyvenimą išleist?..
O lepšiai, raudonviršiai sudūlėja,
Jeigu jų nelankai ilgai-
Nebus su bulvėmis keptų, bulvienės,
Pagardintos kvapniais grybų kotais.
Bet kiek čia tarška grybų,
Man nežinomų, nepaminėtų,
Sudygę dideliais pulkais...
Atrodo kaip rugiai,
Išbirę rudenį iš rečio.
Ir neskubu iš miško
Iki vakaro išeit...
Tik parsinešiu tylą širdyje,
Miško ošimą-grybų juoką.
Miegosime tuščiais pilvais...
2009

Gervuogės



Jau paskutinės uogos-
Gervuogės pakrūmėse išnoko
Ir mėlynuoja, kviečiasi prieit.
O, kokios saldžios šios vijoklės;
Kaip kvepia rudeniu
Ir paskutiniaisiais žiedų kvapais...
Negausus derlius-kur ne kur žiedeliai
Boluoja tarp lapijos ir spyglių,
Bet prasibraunu į aikštelę,
Prisėdusi tarp dilgėlių skinu...
Koks malonumas vien žiūrėti-
Tarsi pamirkčioja melsvos akelės
Ir nejaučiu vis brėžiančių, šiurkščių-
Juk visada ir aš savo rankas,
Dažniau ir širdį, saugau
Nuo pikto žodžio ir skriaudų...
2009

Skausmas-kančia


Vis negaliu priprasti
Prie beribio skausmo,
Ar savas, svetimas-
Visai tas nesvarbu.
Koks nenusakomas,
Gilus šis jausmas,
Kai kas nors verkia,
Aš drauge kenčiu.
Manau, visų širdis
Vienodai jaučia-
Bijau stovėti
Ir po lūžtančiu medžiu,
Nes toks stiprus
Ir šio galiūno skausmas;
O krisdamas
Palaužia ir kitus...
Todėl žiūrėdama
Tau į akis šypsausi-
Nešuosi skausmą į namus,
Pati viena verkiu.
Kodėl taip vieniši
Stiprieji auga?..
Bet kartais bėgu slėptis
Po kitu, linksmu-
Per daug pasauly
Skausmo ir kančių.
2009

2009 m. rugsėjo 28 d., pirmadienis

Tolimi savieji


Skiriu "Anykštėnams"
Senosios kaimo kapinaitės
Vis aukštai-ant atvirų kalvų, kalnelių,
Užaugę medžiais-ne šiekšteliais;
Sunku dabar pro juos praeit...
Tiktai senoliai dar prisimena,
Ką pasakodavo jiems tėveliai,
Kad maras kaimą sunaikino
Arba kazokai su kardais.
O kur kiti jų giminės-nežino,
Gal išsibarstė kur pasaulio pakraščiais.
Iš daugelio kartų sugrįžta vienas
Ir tas trumpam-tik pasiilgęs protėvių kapų.
O buriasi visi draugėn-miesteliai
Žėruoja šviesomis vitrinų ir langų...
Kas besėdės mažoj pirkelėje,
Nors būdavo smagu pas gimines,
Kaimynus net kas vakarą užeit...
Sutilptų ir dabar-taip ištuštėjo žemė
Ir dirvonuoja pakelėm laukai;
O kapinaitės vienišos, tušti maldos namai.
Gal dvasios ten nebegyvena,
Jeigu nebegali pas juos pėsčiom nueit...
O dažnas kaimas jau dabar neturi
Net savų kapelių-į kur galėtų visada pareit.
2009

Lieptai siūbuoja

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/self.aspx/.Public/2009%20ruduo/DSCF1011.jpg
Nesiseka lėtai
Per siaurą lieptą eiti-
Susisuka galva,
Nors ir žemyn nesižvalgau.
O toliai horizontą
Tik tada pasiekia,
Kada skubėdama prabėgu,
Džiaugiuosi, kad nesuklupau...
Oi, ne išsyk įvertinu pavojų-
Gal trūksta patirties
Ar ko daugiau...
Jeigu nesiseka, krentu,
Lengvai ranka numoju-
Juk visada pasikeliu viena,
Nereikalauju nieko iš kitų.
Bet gera būtų pasivaikščioti,
Kur lieptai nesiūbuoja-
Nutiesiami tvirtai
Ir vaikšto tik po du...
Tada gal susilietų-
Būtų tiltu mums po kojom,
Nebūtų tiek linguojančių,
Siaurų.
2009

2009 m. rugsėjo 27 d., sekmadienis

Nauji daigai



Pasirinkau jau rudenėjant
Baltą lapą.
Neįrašyta nieko-pavardės, vardai
Išbluko atminty, bet pasiliko pėdos,
Kur jau praėjau...
Ir šiaušiasi žalsvėjančios ražienos-
Rudens arimuose išdygsta
Vėl nauji daigai,
Dažnai prasikala net ir nesėjant...
Tik nesumindžiokim-
Kokie gležni po kojomis
Šešėliai-saulės atspindžiai.
Dažnai praeiname žiūrėdami
Į debesis-
Rečiau prieš vėją
Ir pasilieka brydės...
Nukritę lapai nuruduoja-
Gal apsitraukia sąžinė ledais?..
2009

Bendraminčių paieškos



Gyvenimas dažnai patikrina kantrybę
Ir žiūri, ar tik jėgos neapleis;
Ieškosiu kelio, kuris siektų begalybę,
Žinau, šis noras niekad nepaleis...
Visai net nesvarbu, kada sustoju,
Nežinomi ir vingiai, išsidraikę pakraščiais,
Kas rytą pradedu minčių kelionę-
Į mane vėl sugrįžta jau patikrinti jausmai.
Dažnai atsidaužiu į sieną-
Tiktai svajonėse sparnus turiu.
Ir skrenda pasakodamos man naujienas,
Kurių sau nepasiimu,
O tik su bendraminčiais pasidalinu,
Jeigu yra tokių...
2009

Bendra nelaimė


Skiriu Marylove ir jos šeimai
O Dieve,
Globok gražuolę žemę-
Joje gyvena,
Džiaugiasi tavo vaikai.
Ir kokie gražūs jų veidai,
Panašūs jie į Tavo
Ir nusipelno gėrio,
O ramybės tuo labiau...
Išbandymų tokių
Pilna geroji Motina-
Gimtinė mūsų visų- Žemė,
O mes dar primetame
Ir savo skriaudų...
Dažnai prisėdusi
Prie bendro visų stalo
Kaip mažas vaikas pravirkstu-
Tarsi ir man po kojomis
Vanduo ar dreba žemė;
Bejėgė visada pasijuntu,
Jeigu padėti negaliu...
Šiam pragaištingame pasaulyje
Juk visada yra man artimų žmonių-
Tiktai stiprybės jiems linkiu.
2009

2009 m. rugsėjo 26 d., šeštadienis

Saulės vaikai

Skiriu Irmai, Dainiui ir visiems jauniems-kuriantiems

Gimiau po Liūto ženklu,-
Ilgai to nežinojau,-
Ir Saule patikėjau nuo mažens,
Jos spinduliais žaidžiau.
Kai gaudžiau zuikučius ant sienos,
Jos žvilgsnis pakerėjo-
Su saulės šypsena tiek metų gyvenau.
Dabar šviesa į muziką pavirto-
Braukiu per aukso stygą,
Melodijos miškų klausaus...
Upelyje paskęsta mano mintys
Ir akmenėliais iriasi-
Į saulę liejasi užutėkiais plačiais.
Kai sutinku tenai savo svajonę,
Dėkoju saulei-kad nepamiršai...
O muzika, kurią girdėjau
Ant kalnelio rytais atsistojus,
Dainuoju Jums, mieli mano vaikai.
Tikėkit saule-ji niekad neapleis.
2009

Gyvenimo tėkmė

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/self.aspx/.Public/%C5%A0alta%20vasara/IMG%5E_8485.JPG
Lygybės ženklo nededu-
Neleidžia mano jėgos;
Žiūriu į debesis
Ir skrendančius paukščius.
Atneš pavasarį jie ant sparnų
Giesmes ir klegesį,
Upelio tėkmę,
Kuria juk eisime kartu.
Kaip šiltos rankos!
Delnuose taip gilios vagos-
Atminties, gerumo strėlės
Ir įrašyti metai
Saulės blyksnio ant kaktos...
Pagauk vėjelio dvelksmą,
Ateitis palaimins ir įrėmins-
Lygybės ženklą dovanos.
2009

Gamtos langai


Nemenką derlių surinkau ,
Pilni miškai gėrybių-
Jau ant lazdynų kabo riešutai,
O prie kelmų, tarp samanų
Nebesislapsto baravykai.
Nedaug ir liko laiko
Saule, vėju pasidžiaugt...
Voratinkliai tarp medžių
Tarytum skaidrūs rėmai-
Tai perregimi,
Raštais išpuošti,
Maži gamtos langai.
Žiūriu pro saulės spindulį,
O į sakuotą eglės liemenį
Petį įrėmus-kaip byra žemėn
Dideli rasos lašai.
Tik pasvajokime abu
Už rankų susiėmę-
Derlingi bus kiti,
Jeigu lankys vorai...
2009

2009 m. rugsėjo 25 d., penktadienis

Rudens lygiadienis praėjo


Rudens dienų lygiadienis
Lyg duonos trupinėlis
Sugrįžo jau aplaistytas
Ilga darbymečio skalsa.
Ir bėga iš paskos šešėliai-
Tai vis trumpėjanti diena.
Delne nukritęs obuolys-
Jau ne nuo vėjo;
Branda atėjo,
Raudoniu nusidažė
Tarsi saulės rutulys...
Skubėdama juos rinkti nesuspėju
Nušluostyt prakaito,
Nes dar reikėtų
Atkandus padalinti saulei, vėjui
Ir lietų nešančiam baltajam debesėliui
Už laimę nusiskinti
Ir vaišint svečią-rudenėlį.
Tiktai baugu pro petį pažiūrėjus,
Kaip skrenda metai vėjais...
Į juodą žemę sėklą-
Savo mintis beriu.
Skubu.
2009

Tik vieneri...



Klevas pirmasis rudenį sutiko,
Nors dar nėra net naktimis šalnų,
Norėjo gal įtikti-
Nurausvino lapus,
Į saulę tapo panašus...
Ilgai dar puošis pamiškės
Ir kelio pakraščiais kleveliai-
Siūbuoja didžiulius lapus.
Visai juk nesvarbu,
Kad kiti medžiai neskuba
Numesti rūbą žalią-
Jis nori būt ilgai ilgai gražus.
Nuskyniau lapą-glostau...
Gyslotos rankos,
Paakiais raukšlelės-
Nejaugi taip paseno
Per vienerius metus?..
2009

2009 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

Sava riba


Kiekvienas taip įpratęs-
Turi savo ribą;
Kiek akys mato,
Neša kojos
Iki tam tikros ribos...
O laikas suskaičiuoja
Metuose dienas
Ir gulasi į knygą
Istorija-tai įvykiai,
Tik ne vienos dienos.
O man viena diena
Labai prasminga-
Nepakartosiu, nesustabdysiu,
Neužbėgsiu laikui už akių...
Lyg priesaiką rašau,
Kaip noriu būt laiminga-
Beribį savo jausmą
Tau skiriu...
2009

Naujakuriai



Koks noras planetas ištyrinėti
Ir nusikelti svajose aukštai-
Net Marsas ir Mėnulis,
Kitos tolimos planetos
Atrodo taip arti, kai jas matai...
Nelengva net savoje įsikurti-
Dažnai apkaltinti naujakuriai,
Kam kėlėsi į žemę, kurioje užburta:
Gyvena ne jų protėvių dvasia čionai...
Kai kasa pamatus ar duobę gilią,
Atsiveria atodangos dažnai-
Kaip žemė priėmė į savo glėbį
Savus ir svetimus-vienodi jai vaikai.
Vienodos žemės gelmės, vandenynai-
Tik laikini naujakuriai...
2009

Paguoda


Kai daug žinau,
Didesnis nerimas
Po širdį vaikšto
Ir slegia mintys
Kaip sunkus akmuo.
Pavasarį upelio neužtvenksi-
Jis prasiverš ir gurguliuos...
Kai nieko nežinau,
Kartėlis auga, tvenkias
Ir lūžta užtvankos,
Nubėga ašaros-
Sūrus, skaudus vanduo...
Geriau matyčiau,
Nors ir nieko nepakeisčiau;
Žinojimas-paguoda,
Įrašytas lyg ant akmenų skaldos.
2009

2009 m. rugsėjo 23 d., trečiadienis

Eglės dalia

Dažnai keliuosi naktį
Ir rašau tau laišką;
Kaip Eglė-motina
Iš pasakos liūdnos.
Kurgi dabar gražuolis
Mano sūnus Beržas,
Kaip ten jam sekasi
Toli nuo Lietuvos?..
Ir visi medžiai vėjuje
Linguoja, vargsta,
Bet mano akys seka-
Saulei tekant,
Besileidžiant vakaruos.
O kas paglostys tavo ranką,
Kas ilgesio lopšinę
Tau dainuos-
Juk negirdėsi jos...
Prie drebulėlės tenka glaustis-
Abi tyloj budėsime
Be žodžio ir dainos.
Kas po pasaulį taip lengvai
Suaugusius vaikus išbarsto?
Juk medis auga
Tik gimtinės miškuose,
Prie motinos žilos.
2009

Nebaigta byla?

Yra dienų,
Kurias juodai nupieščiau
Ir apvedžiočiau
Raudona kraujo spalva,
Kada žemėlapyje
Stovi nukryžiuota
Mano gimtinė-Lietuva.
O du drakonai susipjovę
Dėl įtakos ar žemių-nežinia...
Nuo silpnapročių valdomos
Aistros-kaip grobio
Palūžo tautos,
Pasmerktos kare.
Žmogaus nuo Dievo
Duota teisė-tik gyventi,
Vienu brūkšniu ir parašu
Per naktį buvo nubraukta.
Dabar sustojame po vėliava
Ir savo lūkesčius ir teises
Dar vis įrodinėjame pasauliui-
Ne mūsų ši byla.
2009

Langai-akys

Nenoriu niekada
Būti belangėje.
Atrodytų, vienutėje saugu-
Niekas be reikalo
Galvos nekvaršina:
Rašau, skaitau, mąstau,
Kiek jėgos leidžia,
Į širdį nieko nesileidžiu
Ir nepriklausoma esu.
Kokia vilionė būti Diogenu-
Statinė irgi be langų,
O, ne ...viršum galvos
Dangus ir žvaigždės,
Ir saulė-aš su ja kalbu.
Bet visos mintys
Iš pasaulio skrieja.
Tada renkuosi namą
Iš gerų akių-langų.
2009

2009 m. rugsėjo 22 d., antradienis

Visų laikas vienodas

Pasiglemžė ruduo dobiliukus
Nuo gelstančio dirvono
Ir vėjui liepė skinti medelius,
Bet saulė jų pasigailėjusi užstojo
Ir papuošė rausvai klevų lapus...
Tarp žalių alksnių tarsi žvakė
Dega, spinduliuoja-
Paglosto pavieniui vėjelis
Jau užmiegančius pumpurėlius,
O lapą, mačiusį dangaus malonę,
Pakėlęs neša per laukus.
Į medžio kasmetinį pažinimą
Žmogaus likimas panašus-
Bejėgis kūdikis, dar ką tik gimęs,
Po metų taria jau pirmus žodžius.
Dažnai pasako- svetimi greitai užauga...
O, ne. Visiems vienodas laikas
Ir ateis ruduo...
Bet ne vienodai lapai krenta-
Iki žiemos tik ąžuolai žaliuos.
2009

Namai be dūmų


Namai- be dūmų,
Kai ant stalo spingsi žiburėlis
Ir mirksi kaip gerų akių šviesa.
Šypsausi, kai į tave pažiūrėjus
Jų gelmėje matau save...
Namai-be priekaišto šešėlių,
Kad vėlavau sugrįžti,
Nepasveikinau kada...
Gal kai kada ir tu buvai
Kažkuo kitu vėl užsiėmęs
Ir pamiršai trumpam mane.
Namai-be rūpesčių kartėlio,
Dar duona laukia atriekta
Ir gulasi ant šiltos pagalvėlės
Perdien pavargusi galva.
Paglostau kaktą,
Taip sušildau širdyje
Ir žodį, kai nubusime,
Namai vėl švies-juk rytas,
Be mažyčio saulės spindulėlio,
Nebūtų auštanti diena.
2009

2009 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Mindaugėliui



Dar vieną žodį
Į rytmečio šviesas pridėjau-
Įstrigo kaip varpelis debesuos.
Su savimi ir svajones ten pakylėjo-
Tik nusiprausia mūsų ežerėliuose
Ir išsimaudo Baltijos bangų pursluos...
Kai rytui, kad palaimintų,
Pakėliau kūdikėlį,
Paniro rankos
Pievos žieduose...
Dabar dar vienas žodis-
MEILĖ
Į namus atėjo
Su vaiko šypsena tyra.
2009

Laisva daina laisvėje



Pasisukau į ryto saulę,-
Seniai akis jau pražiūrėjau,-
Maniau, kad nesulauksiu
Tos lemties dienos,
Kai gaudysiu dainos akordus
Laisvo vėjo
Ir mano tėviškės laisvos.
O dvasios prievarta
Šiurpesnė už vergovę-
Tiek dainų sudėjo
Prie žagrės, pjautuvo
Ir prie juodos vagos...
Visa tauta rekrutuose
Tiek metų paimta liūdėjo.
Dabar tik reikia
Sielos pančius
Amžiams paskandinus
Dėl trumpalaikių nesėkmių
Neaimanuot...
Ne vargo dainos girdimos
Mano Tėvynėj-
Argi už pinigus
Laisvas dainas parduos?
2009

2009 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis

Pramerk akis

Pramerk akis-
Už lango aušta rytas
Ir saulė ritasi
Kalneliais ir laukais,
Prikėlė iš nakties
Ir išvadavo pilką miglą,
Dabar ir mums eilė.
Akiraty arimai-
Mano baltos knygos,
Kai vieną lapą atverčiu,
Dažnai suvirpa sielos stygos,
Tada į pasaką einu...
Kai prieš akis atsiveria
Užburtos durys,
Pasaulį paslaptingą
Į dvi dalis padalinu:
Pirmam lape-dar aušta rytas,
Aš sėdžiu ant palaukės akmenų,
Gėriuosi saule ir vandens lašu...
Kitam jau vakaras nutvieskia,
Mėnulio pjautuvas
Nubrėžia taką tarp žvaigždžių.
Mano knyga vis rašoma kasdieną-
Lyg pasaką ir tau seku.
Ar pamatai lapus abu?
2009

Rugsėjo vakaras



Atvėriau dangaus panoramą-
Vartau lyg valandas lapus;
Nuo rytmečio aušros
Į saulės ratą
Įsukusi savo svajas nešu.
Kiek šilumos ir gėrio
Rudenėlis žada,
Subrendęs grūdas byra pro pirštus...
Pakėliau džiaugsmo taurę
Už rugių aruodus,
Pasklidusius po trobą
Duonelės kvapus.
Visiems mažiesiems
Pyragėlių dovanoju
Juos saulė kepė
Įdienojus ant ugnies.
Dabar jie nusidažė
Saulutės spalva-geltonai,
Atvėrė kąsnis jų korėtas akeles.
Savo vaikaičiams atriekiau vienodai-
Tegu suvalgę padėkos
Saulutei šio gražaus rugsėjo
Ir vakarui rausvųjų debesėlių...
Šią panoramą pažiūrėję
Nejaus nakties-ramiai miegos.
Padėsiu pasaką ant pagalvėlės-
Tegu šypsosis ir budės.
2009

Paskutiniai rugsėjo žiedai

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/browse.aspx/.Public/Mano%20%C5%A1iokiadieniai?uc=1
Ruduo ruduo...
Bet kaip darželiai kvepia.
Jurginas marguliuoja
Didele galva.
O kiek spalvų-
Pamainomis tarsi mojuoja
Žiedų sparneliais
Dangui, saulei,
Na, ir man šiandieną.
O paskutinės rožės
Džiugina trumpėjančią
Rugsėjo dieną-
Reti, maži kiti žiedai.
Gerai, kad saulė ritinėjasi
Per visą dieną
Kalneliais, slėniais
Ir darželių
Paskutiniaisiais žiedais.
2009

Valtelėje abu...


Vėjelis valtį pasiūbuoja-
Joje tik mudu-taip ramu...
Vanduo plačiai prieš akis išsilieja,
Toliau siūbuoja nendrės,
Saugančios nuo potvynių krantus.
Ir mūsų keliai siekiasi,
Kada prieš vienas kitą sėdim;
Nesuskaičiuot, kiek akyse dar žiburių.
Nebežinau, ar saulė šviečia,
Ar žiba tūkstančiai žvaigždučių
Ir atsispindi nuo melsvų bangų.
Kada mano ranka tavo delne
Nusvyra pailsėti, irklai miega,
Aplink tylu, atsikvepiu-gelmė
Tokia gili į širdį įsirėžia,-
Tarsi valtelė beldžiasi į krantą,
Lyg paslaptingoji gyvenimo tėkmė...
2009

Šypsena veide

Gerai, kai žmonės nuolat šypsosi,
Nors ir dirbtine šypsena-šalta;
Užsideda lyg sielos kaukę-šypsnį
Ir būna mandagus visiems, viskam...
Tik gėlės, medžiai realybėje sustingę,
O keičia išvaizdą net musės, vabalai-
Kaip nenorėčiau būt greta su jais.
Kaip gera šypseną dalinti dangui, saulei-
Grąžina, atsilygina juk tuo pačiu.
Ir eina žmonės per pasaulį
Vieni su šypsena, kiti veidu piktu...
Ir nežinai, kuris atviresnių akių,
O aš-viena iš jų.
2009

2009 m. rugsėjo 18 d., penktadienis

Pirmi kaštonai krenta



Pirmi kaštonai šįmet krenta.
Kaip spindi saulėje,
Naujai pažvelgia
Į pasaulį paleisti...
Dabar patiems reikės gyventi
Ir gera gera dar širdy.
Pati pradžia-pirmąjį žingsnį žengti -
Gal kartais būna ir sunki,
Bet kaip puiku
Pasitikėti savimi,
Pačiam kitus pralenkti,
Išaugti dideliu medžiu.
Ilgai dar žemė kvies
Rudai nušvitusius kaštonus,
Kol prie gyvenimo kelių
Gyvybės žvakės sužydės.
2009

Mano šiokiadieniai



Mano šiokiadieniai
Saulės taku nuskrieja
Ir neturiu kitų dienų.
Šiandieną nieko nenuskyniau-
Dar šiltas ir ankstyvas
Šis mano ruduo...
Toli nuo triukšmo,
Kaimo tolimo sodyboje
Praeina dienos ramios,
Be ypatingų nuotykių-
Nelaimių ir skriaudų.
Stengiuosi neapkartinti likimo-
Ne kiek jo lieka...
Tiktai gražus ir saulėtas ruduo.
2009

2009 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis

Vestuvės



Skiriu vestuvių proga sūnui Juozui ir mylimai žmonai Jūrai
Saulutė šiandien bėga
Besišypsanti per dangų,
Skaičiuoja laiką-
Daug ilgesnį negu mums...
Jis toks svarbus šiandieną
Daugeliui žemės gyventojų,
Kurie šeimas suburs, dar gims.
Jungtuvės vyksta daug anksčiau
Negu vestuvės, bet jos juk žinomos
Tik jiems abiems,
O poros priesaiką pasako
Prieš visus-tiktai vestuvėse-
Draugai ir giminės sužino,
Kad laikas su džiaugsmu
Šiandien atėjo ir į šiuos namus.
Abi šios datos labai svarbios,
Ir švenčiamos dažnai kartu.
Jei laikas meilės neišbarstė,
Už vieno stalo sėdasi abu-
Su būreliu vaikų.
Ir aš šią dieną
Savo džiaugsmą dovanoju-
Kaip laimę mūsų bendrą
Dėl ateinančių kartų.
Nėra nė ašarų-senovės papročiu.
Pasitikėjimu pripildytas
Jūsų gyvenimo aruodas.
Tik rožę prie slenksčio dedu.
2009

Griuvėsiai



Prisiminimai atitolo-
Mūrai trupa, griūva.
Ir medžiai lūžta,
Metų paliesti.
Ir geležis rūdija,
Atšimpa kalavijai;
Gal jų ir nebereikia-
Ginklai jau kiti...
Pilies griuvėsiuose
Istorija dar nepražūva-
Išlieka pasaka, daina,
Kurių taip greitai
Laikas neįveiks...
Netgi akmuo iš žemės
Kas pavasarį aukščiau iškyla,
Nesudyla, nesupūva.
Plevena debesys tarsi žirgai
Karčiais baltais.
Sužvengia aidu,
Kai diena nutyla-
Atjoja broliai,
Daugel metų laukiami,
Jau užmirštais keliais.
Imu į ranką mūro plytą
Tarsi rausvą knygą,
Aplaistytą krauju
Ar tik laiko ženklais...
2009

Nieko neišmokau

Galiu pasididžiuoti
Tik nubalusios galvos
Lengvute plaukų sruoga
Ir dideliais stiklais
Ant nosies-pora akinių;
Dar rankos, glosčiusios
Ne vieną galvą,
Ir ne vienas pabučiuotas,
Kuriam gal sekėsi,
O buvo ir sunku-
Gyvenime visokių
Buvo sutiktų...
Dabar išmokau nusijuokti
Iš negandų-mažų ir nesvarbių.
Tik spurda širdį,
Kai mano mylimus išjuokia,
O aš padėti niekuo negaliu.
Ne, nesakau, kad aš kitokia-
Be reikalo pešuosi,
Kai ką pavadinu kvailiu...
Tada gal nieko neišmokau-
Gal ir užgimstama
Su pykčio žymekliu.
2009

Įvaizdis



Apsiginu nuo negerų minčių
Doze sarkazmo,-
Vis tiek gerų taip greit nesučiumpu,-
Kaip širšių lizdas man pastogėje
Vis pyksta, čeža
Ir nėra kaip pasiųsti po v....
Nesiseka į balną atsisėsti,
Į krepšį vis neįmeta
Tritaškių kamuolių,
Ne taip toli diską nusviedžia,-
Kaip visiems norėtųsi,-
Ir lieka Lietuva be įvaizdžių gerų.
Daugiau nėra į ką žiūrėti-
Nedaug prie Baltijos aukštųjų švyturių...
Kalneliuose ilgai nepasėdėsi-
Pučia šaltas vėjas,
Nėra šaltinių be varlių...
2009

2009 m. rugsėjo 16 d., trečiadienis

Pasakos gimtinė-Lietuva



Mano tėvynė-
Mažas pasakų miškelis,
Žemėlapyje ženklintas
Trijų spalvų-
Žaliojoj medžiai auga,
Grybai riejasi tarsi rinktiniai
Dėl vietų ir kėdžių
Su šungrybiais kartu...
Geltonas saulės spindulėlis
Kasdien nušvinta ant kalvų-
Čia laumės skalbinius velėja,
Kad būtų gera ir švaru...
Kiek daug joms padeda
Ir šypsena nušvitusių veidų.
O mažas lašas-praeities šešėlis,
Tarp rietenų didžių šalių,
Kaskart galingesnių,-
Jame ir mano tėviškėlė,
Aplaistyta brolių krauju...
Kai auštant rytui atsisėdu,
Po švytinčiu dangaus skliautu,
Oi, kaipgi skamba paukščių trelės!
Po šios dainos lyg himno
Mano gimtajai šalelei
Ant žemės kupsto,
Ant gimtinės pagalvėlės
Tik pasakai duris atvėrus
Užmingu...
2009

Juodi taškai-laikini...



Juodi lašai ant klevo lapo
Gal kregždės juos numargino,
Išskrisdamos toli toli...
Parskridusios į gimtą žemę
Juk nesuras jo...tai ne žemėlapis,
Tik bilietas į vieną pusę-
Nukritusį žiema apglėbusi
Ilgai ilgai laikys...
Pavasarį ant naujo klevo lapo
Saulutė kregždei laišką parašys
Ir vagomis čiurlenančių upelių
Prie mano lango vėl atskris...
Čia šilta ir jauku-sušildyti laukimo
Rudens taškai seniai bus pakeisti
Ir padainuosiu jai apie saulutę,
Kuri viską gali-matyti žemę mano akimis.
2009

Vieša išpažintis



Šiandien lietaus lašai
Taip palengva į žemę laša-
Nėra nei vėjo,
Žiedas, ašarom apsalęs,
Rudenėjant prašo,
Kad būtų saulės kiek daugiau...
O, taip paskubomis
Metų laikai prabėga!
Pasilieku lietaus laše-prie žemės
Ir dangaus prašau,
Kad saulė keistų mėnesieną
Ir būtų lietaus ašarų mažiau...
Mano gyvenimas-
Pražydęs žiedas,
Nubertas rasomis,
Bet vis einu toliau-
Kiekvienas žodis,
Išgirstas šiandieną,
Pavirsta naktį lietumi...
Ir kyla lyg malda-
Rašau eilėraščius kasdieną,
Pavirstančius vieša išpažintimi.
2009

Pažinimo obuolys


Saldžiausias žodis-pažinimas.
Svarbu, kodėl išauga obelis,-
Iš tokio mažo grūdo viską ima,
O žemė išmaitina, užaugina
Ir vėl pasmerkia užmarštin...
Noriu matyti virsmą, kai šakas
Rasos karoliais padabinus
Apglėbia mylimą, išsirenka akis-
Tai neaprėpiamą dangaus mėlynę,
Kuri laisva ir nepriklausoma,
Todėl ir žvaigždės žybsi vienos.
To niekas iki galo nesužino,
Kodėl bučiuoju kaktą, lūpas ir akis,
Kaip švelniai pirštais kūną glamonėju,
Glaudžiu prie peties skruostą naktimis...
O rytą atsikėlusi einu
Į visagalį saulės kiemą,
Kur obuolį pasiūlo Rojaus obelis.
2009

2009 m. rugsėjo 15 d., antradienis

Peizažas

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/self.aspx/.Public/Ma%c4%8dionys^5foto%20Ona%20Baliukien%c4%97^6/Gulb%c4%97s/DSCF1061.jpg
Apčiuopiamas gamtos peizažas-
Tik mėlynas dangus aukštai
Ir debesėliai lyg gulbių miražas,
Kai draikosi be vėjo
Žaliųjų meldų baltieji pūkai.
Galiu paliesti meldo liekną stiebą-
Pabyra debesėlis, lekia lig dangaus.
Ir gulbės sparnas čiuožteli
Tarytum baltas sniegas-
Reikės pakilus skristi-
Žiemos šalčių nesulauks...
Tenai ir mano mintys bėga;
Gal net aukščiau-virš debesų,
Kur protėviai, tėvai,
Į amžinąjį poilsį išėję miega...
Tiktai šiandieną duotas
Man pasaulis mielas
Ir gražus dangus viršum galvos.
Jaučiu širdy baltosios gulbės jėgą
Ir debesėliui atiduodu
Neapčiuopiamas viltis.
Tik mažą meldo pumpurėlį
Pasiėmiau, į rytdieną nešuos.
2009

Rudens pasiūla


Prie kelio stovi beržas,
Dairosi į topolių giraitę,
Kuri užgožia sodą
Kvapnia ir tankia lapija.
Ir obelys susigūžė
Lyg mergina bekraitė,
Iškėlė galvą tik laukinė-
Rojaus obelimi praminta...
O sodas rūgštimi tik atsiduoda,
Dilgynės saugo prieigas-
Net ir takų nėra...
Kas skins tą obuolį laukinį,
Visiems rinktinių per akis-
Ruduo derlingas...
Tokia juk pasiūlos galia.
Net beržas siūlydamas žino-
Tiktai dėl grožio
Lig žemės svyrančias kasas,
Nors obelys šalia...
2009

2009 m. rugsėjo 14 d., pirmadienis

Mes dar jaunikliai



Kai pirmą kartą pamačiau tave,
Buvai jaunas berniokas-
Nė šešiasdešimt metų
Negulėjo ant pečių.
Buvau jauna, lengva
Tarsi plunksnelė-
Net sakei, galėtum
Pasiėmęs kaip bulvių maišioką
Dar neštis kažin kur
Net po pažastimi...
Kiek buvo džiaugsmo,
Ėmė neprašytas juokas,
Kada prisėdome miške
Ant stuobrio-jau pavakarys;
Kaip saulė pro šakas man juokės...
Ar tu ten spiginai akis?
O, kaip aš prie tavęs
Visai dar neseniai skubėjau!
Net nikstelėjau koją,
Kai šokti taip norėjau
Lygios pievos vidury...
Bet kas, pataikiau tiesiai
Juk į tavo šiltą glėbį,
O koja tuoj sugis.
Ir nesuku dėl to galvos-
Vis tiek jau greitai
Reiks lazdos...
2009

Diena labai svarbi

http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/browse.aspx/.Public/2009%20ruduo
Į visas keturias puses
Išeina rytas ir diena,
O naktys iš toli vis slenka...
Tarp jų toks vakaras tylus,
Kasdien kitokį neša gandą-
Lyg kelia, kad neužsnūsčiau po medžiu,
Kada diena į saulę brenda
Ar lekia pasipusčiusi padus,
Į ausį kužda:"Bėkim, laikas"...
Ir valandos rikuojasi į eilę-
Net ir sekundė man labai svarbi;
Tiek pamatau , kada akis atmerkiu.
Štai senas beržas su gumbu
Pačioj šerdy...žinau, jam skauda.
Prie jo-tik šungrybiai keli
Ir tuos musytės menkos graužia...
Norėčiau eiti į visas keturias šalis,
Bet mano amžius nebeleidžia-
Sekundės tiksi čia:"Tik-tik,tik-tik".
Gal ir pačioj širdy-prie seno beržo.
2009

Užuojauta ir pagarba

Skiriu anykštėnui rašytojui K.Arlauskui atminti

Išeina iš gyvenimo
Visi-net ir maži, jauni,
Dažniau- senoliai,
Sukaupę patirtį,
O randai išsilygina
Po metų, gal kitų...
Jų pėdose ilgai garuoja
Kasdieninė duona
Ir žadina kitus
Pakelti paliktąjį trupinėlį
Ir nešti dar toliau
Jau ant savo pečių...
Išeina daugelis
Nulenkę galvas,
Laiką nugalėję,
Išbarstę grūdą iš sielos gelmių,
O sau nepasiėmę nieko-
Tik pagarbą kitų kartų.
2009

Įsakymų pamokos

Visa gyvenimo tiesa-draudimuose.
Įsakymus paskaitęs supranti,
Kad nuo senų laikų žmogaus likimas
Didžiausia dalimi priklausė nuo kitų...
Kas ko nedarė, kitiems nelinkėjo-
Dar neišmoko pamokų karčių,
Jei kartą papūtei prieš vėją,
Likai apšauktas visam laikui melagiu.
Jei praėjai, kepurės nenuėmęs-
Sulaužei priesakus "dievų"
Ir negalėsi priesaiką priėmęs
Sakyti, ką manai-
Ištikimybę saugoti gana sunku...
O moterį mylėti-gėda,
Negalima viešai parodyti jausmų.
Labai patogu kilus ginčui nesakyti nieko-
Kvailys tik rėkia,
Protingam viskas aišku be kalbų.
Meluoti-nuodėmė didžiulė,
Labiausiai baudžia melagius,
O tas, kas sako melą, į akis nežiūri
Ir lieka visada teisus...
Žudyti- nevalia, visi tai žino,
Bet nuolat žvangina draudimais ir ginklu.
Net tam, kuris įstatymus "gamina",
Dar nevalia drabstyt kitus purvu...
2009

2009 m. rugsėjo 13 d., sekmadienis

Virė, virė košę...


Prie bendro stalo
Daug burnų prisėda,
Dalina riekę ir trupinėlius;
Pačiam mažiausiam-
Nieko nebelieka.
Ir kitą dieną tas pats bus...
Taip nuo senovės
Mamos košę virė
Ir erzino savo vaikus,
Bet kokią amžiną teisybę
Įsuko jų delne savo pirštu...
Pelytė vandenėlio bėgo-
Prajuokino po pažastimi.
Taip baigiasi ir mažojo
"Pirštelio" bėdos...
Su šypsena, tai pagaliau supratęs,
Sutinki.
2009

Laiko netektis



Daug metų nuolatos stebiu,
Kaip senas medis džiūsta-
Pavasarį išleidžia
Dar silpnus ūglius,
Kaip virpa surandėjusios
Nuo laiko ir nuo vėjo
Gyslotos šakos-retos vainiku...
Nė žingsnio kiek toliau-
Tamsa užstoja, girios
Dabar atrodo taip toli...
Ir niekas senojo jau nesiklauso,
Niekas nebegirdi-
Tik senų įspūdžių pilna širdis.
Pasiklausau, kaip dar viršūnėj ošia-
Jaunų dienų ar jau brandos
Didžiulė patirtis.
Kaip atminties lapeliai krinta
Ant senų takelių-ten jau nenueisi.
Tokia visų senų
Didžioji laiko netektis.
2009

Senelių namas

Čia namas,
Kuriame neužgimė
Maža, nauja gyvybė,
Per slenkstį neišėjo
Ir senas žmogus.
Savaitgaliais čia krykštauja
Vaikaičiai tik trumpai-
Ne jų gimtinė,
Netraukia tolimi langai...
O kiek vilčių senieji išaugina-
Bėgios po kiemą,
Kaip ir mes,-basi.
Bet keičiasi laikai
Ir šiandien gimę
Nesivartys ir žolėje
Kaip kūdikiai nuogi...
Įaugama į žemę
Nuo gimimo-
Tada ir būna artimi.
2009

Laimės ieškoti



Jūra plati, į vandenyną įsilieja
Ir šniokščia vandenų banga sūri;
Net neapžvelgsi viso horizonto-
Jis susilieja su bekraščiu dangumi...
O ežerai-žemės akelės skaisčios,
Gaivinanti vandens vėsa skaidri;
Lyg veidrody matau ir savo veidą-
Oi, plaukia , raibuliuoja išsiraitę
Mažyčiai debesėliai lyg puta balti.
Ir vidury tarsi maži kupsteliai
Žaliuoja tarp bangų kalva...
Kasdieną pasilenkusi semiu-
Lyg pro pirštus srovena
Legendomis šalis apipinta.
Čia Žilvinas ir Eglė laimingai gyveno,
Kol neišplovė pykčio mariose banga,
Todėl bijojo žmonės jūrų jau nuo seno,
Bet galynėjosi su neganda baugia.
Tokia gal prigimtis-už jūrų, marių
Išleidžia motinos išbandymams dukras.
Gal viliasi-laimingas, kas toli gyvena...
O ežerėliuose skandina viltį ir svajas.
2009

Gimtinė jungia


Rubikių ežeras
Tiek daug apjungia-
Kiek čia kalvų, miškelių,-
Tarsi vaikai sutūpę
Prie pievelių pakraščių,-
Juose lizdai tuštėja,
Kai rudeninė javapjūtė
Pradalges gelsvas išguldė...
Taip reikia-laikas nušienauja;
Palieka stiprūs, saugantys namus.
Kiti pabūgę šalčių iškeliauja
Toli-į svetimus kraštus.
Net ir maži paukšteliai
Gina savo lizdą, vietą, kur išaugo-
Juk ten,kur nutupia,
Tik iš pradžių jauku...
Kaip veja net didesnį už save,
Kad gimto medžio neapsėstų.
Kaip liūdna turi būti,
Kai neturi šalia gimtinės, artimųjų...
O kiek dabar tokių?
2009

2009 m. rugsėjo 12 d., šeštadienis

Burbiškio kaimo žmonėms



http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/browse.aspx/.Public/Susitikimas%20Burbi%C5%A1kyje?uc=1
Štai Burbiškių kalvos
Prie ežero melsvo bangų-
Sodinkime parką
Naujai tarp senų ąžuolų.

Sodybos prie kelio,
Kur eina į tolius keliai.
Čia šimtmečius mena
Aukštieji gumbuoti beržai.

Pasikeitė metai-
Dar bėga takeliais vaikai.
Lyg svečias klebena
Vėjelis duris vakarais.

Platus tas pasaulis,
Bet šildo gimtinė sava.
Čia skamba po kaimą
Pati nuostabiausia daina.
2009

2009 m. rugsėjo 11 d., penktadienis

Rudens simfonijos prasmė


Skambi lakštingalos giesmė
Pavasarį lazdynuose skardena-
Dabar prinokę byra riešutai.
Jai pritarė per vasarą ant beržo
Vaikus auginančios ir volungės trelė.
Nuo ryto iki vakaro vėlyvo
Genys genėjo stuobrį, mušė lyg būgnu.
Kaip gervės klykavo- valtornų stygius
Tik vasarą, kai vaikučius perės.
Ir ant takelių kielės mėlynos, geltonos cypsi
Lyg arfa skambina, joms pritarė
Smuikeliai-tūkstančiai žiogų.
Dabar tik kėkštas tartum lėkštės pasiklydę
Vis čaižiai kartais skambteli ant ąžuolų-
Visus miškus jis gilėmis apsės.
Pavasario simfoniją GAMTA išlygino-
Tai dirigentas, kompozitorius,
Rudens simfonijos prasmė.
2009

Balta pilnatis

Sukuosi tarp beržų-
Balti plaukai,
Balta suknelė
Ir baltas debesėlis
Slysta viršuje.
O, sučiupau
Jau krintantį lapelį-
Geltoną su žalia...
Pasisukau valso ritmu,
Nes dainą kelia
Iš balto sapno
Sklindanti šviesa...
Dar sugiedosiu
Rytmečio giesmelę
Ir palydėsiu saulę vakare.
O, pilnatis tokia balta.
2009

Gintarinė mūsų Lietuva




Už gintarinių kopų
Kyla gintarinė saulė,
Skalauja krantą
Baltijos banga.
Iš gintaro pušis
Toliau nuo kranto,
Kur gintarinis švyturys
Vis žybčioja gintarine šviesa.
Papėdėje geltona-
Gal diena ir šviečia saulė?
Oi, kokia permatoma
Ir skaisti skalda...
Geltonai nusidažęs
Ir dangaus ovalas,
O gintarinis mėnuo
Šypsos vakare...
Net tamsią naktį
Šviečia gintariniai žiburėliai,
Kada pakrantė apšviesta,
Kaip blyksi gintaro skeveldra,-
Tarsi klykianti žuvėdra,-
Ir nardo bangose;
Nutyla tik į krantą išmesta.
Jau nutapiau šį gintaro paveikslą,
O jame geltoną
Gintarinę vėliavėlę-
Žemėlapį gintarine spalva.
Kaip ugnies pliūpsnis,
Kraujo lašas iš žalios pušies
Pavirtęs gintarėliais;
Širdies centre-
Jau daugel metų
Spindi mūsų Lietuva.
2009

Kasdieniška būtis

Kasdieną lyg tas pats-
Juk po nakties išaušta rytas
Ir kyla saulė palengva,
Dar išsitaršiusiais plaukais,
Kai pasirąžo debesys prieš vėją
Ir čirškia paukštis pamiškėj.
Akis lietaus lašai nuprausia;
Apsižvalgau aplinkui-gal audra?
Bet debesėliai tyliai plaukia-
Tokia kasdieniška diena...
O sieloje kitaip-lyg stygos virpa;
Juk į tą pačią pėdą kojos nestatau-
Kita mintis ir atmintis aplanko
Lyg tylų laišką Tau, gyvenime, rašau.
Kas jį skaitys, dar nežinau...
2009

2009 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

Piešimo pamoka


Dar taip aukštai pakyla
Rudenį palabinus saulutė-
Čia pievas prausia vakaro migla,
O rytą krinta nuo šakų
Rasos lašai kaip pupos,
Kai į mokyklą skuba
Užsimiegoję pirmokėliai,
Mamyčių palydėti į klases.
Pirma savaitė sukvietė į būrį,
Bėgioja-net kilnojasi plaukai.
Kaip suole ankšta,
Kai už lango saulė žiūri
Ir mirkčioja:"Kaip šilta, tik išeik"...
Po suolu ritinėjasi pieštukai
Ir ne todėl, kad negrabi ranka.
Tik vėjas, pasigavęs iš rudens trintuką,
Jau trina lapuose žalias spalvas.
Ir ko sėdėjai, neapgynei?
Bet pažiūri-tokia graži gelsva...
Kaip saulės spindulėlis
Ant pakaušio be kepurės-
Tokia pirma rudens
Piešimo pamoka.
2009

Gyvenimo brydė


Man prieš akis-
Rasotų pievų brydės.
Mintis sušildo
Vaikystėje mamos
Skarelė užrišta
Ir į gyvenimo
Mokyklą visada palydi
Gėlėm išmarginta
Gimtų kalvų
Žalioji kupeta.

Ji nuo vaikystės
Šaukia naujam skrydžiui.
Prisėdau tik trumpam
Ant šaltojo akmens
Aštrios briaunos...
Dabar jaučiu
Tarsi svarstyklės linksi-
Beržų viršūnėmis dangus
Tarsi lopšys,
Linguojamas mamos.

Senieji raštai
Nuo rasos išbluko,
O už pečių
Rausvėja vakarai.
Žiūriu į saulės ratą,
Kuris mano laiką supa
Ir laukia brydė,
Dar vilnijanti rytais.
---------------------
Palauk, tiktai sušilsiu kojas-
Ir paskui saulę eiti bus gerai...
2009

2009 m. rugsėjo 9 d., trečiadienis

Kapitono priesaika

Iš skęstančių laivų
Pirmos išbėga pelės-
Paskutinioji jį palieka įgula,
O kapitonas ant tiltelio
Tik pamojuoja žemei
Ir lieka ištikimas jam.
Kaip tai paaiškinti gimtinei,
Jo artimiesiems ir šeimoms,
O paprotį šį išankstinį,
Gal į istoriją įrašę,
Greit tarsi banga nuplaus.
Ką reiškia garbės žodis
Ir nuo amžių saugoma ištikimybė,
O kiek pasauly kapitonų
Tinka savo pareigoms?
Dabar vis matome mažiau didvyrių,
O priesaika jau virsta apeigom.
Nejaugi nesiruošia žmonės
Išsaugoti vardą tėvynės?
Dažnai suklumpama
Ties smulkmenom mažom.
2009

Rudens vaga



Kai rudenėja,
Jau galiu matyti,
Kaip tiesiasi vaga
Nuo mano kojų
Iki kito ryto-
Vėl naujos pradžios.
Į kur pakvies
Rudens arimai,
Kai baltas sniegas
Jas užklos...
Ranka paglostau
Vagą-lygią lygią.
Ji nuo vaikystės
Iki šios dienos,
Kai rudeniu alsuoja žemė.
Aš nešuosi knygą,
Kur žodžiai gimsta
Prie gyvenimo vagos
Ir iš gimtosios žemės-
Lietuvos.
2009

2009 m. rugsėjo 8 d., antradienis

Rugsėjis-brandos metas



Pirmieji paukščių debesėliai
Pro akis praskriejo.
Rugsėjis-rudenėjantys aidai.
Tarsi vaikystė baigėsi,
Branda taip palengva
Kaip gelsvą lapą
Savo ranką ant pečių uždėjo,
Nusivedė su kregždžių
Krykščiančiais pulkais.
O, kokios gražios, vaiskios dienos
Tarsi vaikystės saldūs,
Nuolatos sugrįžtantys sapnai...
Žinau, kad grįžta mėnesiena,
Paskui į saulę bėga
Mano ir kitų vaikai.
Palaiminta diena,
Kai saulės kamuolys
Per melsvą dangų rieda,
Jaučiuosi lyg sapne,
Matau dar visa tai...
2009

Mano diena



Kaip gera, kai sulaukiu ryto-
Tokia dabar naktis ilga.
Pažadina saulė kas rytą
Į langą spinduliais pabelsdama.
Susilankstau pievų paklodę,
O rankšluostėlį- nuo dangaus,
Kur raštais žvaigždės-tulpės, rožės-
Į gražų kelią šauks, sutiks ir lauks...
O ant pečių kuprinė-taip ir drožiu
Per kalnelius, aplenkdama balas,
Kad niekas susitikęs nesakytų:
"Kiek purvo būna kelyje"...
Sustabdo vasariškas miško grožis-
Gal beržo svyranti šaka?
Nejaugi į gyvenimo kelionę ruošia
Tilteliai per gilias upes?
Siūbuoja atramos, jeigu turiu jėgų,
Tada be jų-kaip paukštis
Prabėgu, sukasi galva...
Taip vakaras sutinka iš kelionės,
Pailsus suneriu viršum galvos rankas-
Dangus, atrodo, gula pažeme...
Juk nugalėjau- sveikina mane.
2009

2009 m. rugsėjo 7 d., pirmadienis

Skola



Šypsausi, kai dar iš dangaus
Saulutė šilumą dalina.
Kaip duoną raiko-
Tau riekė ir man...
Ir ta pati diena sujungia,
Lyg į savo trobą pavadina,
Kad pasidžiaugtume,
Pasidalintume, jei lieka.
Bet argi būna ko per daug?..
Vaikystė-rytas, kai sužinom,
Kaip reikalinga šiluma.
Vidurdienį pamiršę saulę
Patys barstome dienas
Ir greitai nieko negrąžinam,
Tarsi nebūtų paimta
Gyvenimo skola-
Jos niekas neišvengs...
Kai vakaro šešėlis slinkti ima
Ir skubina didesnį žingsnį žengt,
Tada tik supranti-ne veltui
Saulė duris atrakino...
Ir trumpini naktis,
Kad spėtum skolą jai padengt.
2009

Mūsų stalas


Šiandieną nuotaika
Kaip išsimaudžius baloje,
Kuri maurais vien užnešta.
Kas ežero krantus skalavo,
Kad jis pavirto užteršta bala?
Kai sėdiesi namie prie stalo,
Imi į ranką duoną-ji šventa,
Vis padėkoji ir artojui, žemei,
Kad jos visiems šiandien gana.
Ir nekeli riekės prie lūpų-
Pasižiūri, ar tik švari ranka.
Jeigu šventa tyla prie stalo,
Lyg šaltinėlis tau delne čiurlena
Ir išsilieja per kraštus
Pavirsdamas sraunia upe.
Kaip sunkiai šiandien sėdamės
Prie švento MŪSŲ stalo...
Kada nepasitikėjimo maurus
Išneš banga?..
2009

Išsaugoti dėkos



Prie švelnių rankų prisiglaudę
Mažieji saugūs -vėjas nebaisus,
Bet juk ruduo-greit prasidės ir šalnos;
Užstojančių ir lapų nebebus...
Kai lieka ant šakelės vienas,
Tai glaudžiasi prie žemės po lapu,
Dabar jos šiltas delnas saugos,
Kasdien giliau paslėps vis po sniegu
Nuo žiemos šalčių ir speigų.
Išsaugota gyvybė padėkoja
Ir džiaugiasi, kad vėl išaugs
Tvirtu medžiu.
2009