Antelė vedasi suaugusį mažylį.
Ir jai, kaip man, vis neramu,
Kad netvirti sparnai,
Pakilti dar aukštai negali
Ir šaukia glaustis
Kuo arčiau prie jos...
Kaip visos mamos,
Galvą švelniai paletena,
Pataiso naują apdarą,
Pažiūri į akis.
Kaip nuplaukė gražiai...
Didžiausia laimė,
Kad ežeras dabar jau savas-
Gimti krantai, nendrynai,
Pakelėj miškai...
Ir kiek parodyti dar tenka,
Kai kyla vis aukščiau,-
Kokie giedri tenai rytai;
Kaip saulės nutvieksti,
Ilgi kaip rūpestėlis vakarai.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą