2009 m. balandžio 30 d., ketvirtadienis

Laisvės pojūtis



Darželis jau pakvipo mėtom
Ir plaikstosi narcizų,
Raudonųjų tulpių
Saldūs, susimaišę
Nuostabūs kvapai;
O dienos mainosi
Lyg upeliukas bėgtų
Į nuokalnę- ir taip iš lėto,
Kad nejunti, kaip keičiasi
Darželyje žiedai...
Imu į ranką žalčialankio šaką
Tartum gelsvą skėtį,
Kad saulę jis primintų
Dar troboj ilgai,
Bet jis nuvyto,
Kito ryto nesulaukęs...
Kam skirta saulėje spindėti-
Į pilių sostą sėdasi retai.
Darželiuose pražydusios aistros
Neuždarysi, laimės nenuspėsi-
Nelaisvėje visiems juk negerai.
2009

Vaikai


Gandriukai laukia
Mamos pasakėlių,
O dar labiau
Varlyčių ir pelių...
Atneš tėvelis,
Jeigu nepames
Iš ilgo snapo
Į padangę pasikėlęs
Berodydamas savo nuopelnus-
Kiek daug turįs gražių vaikų.
O dienos augantiems taip ilgos-
Pavasaris ankstyvas ir gražus.
Pasipuošė beržai, pražydo ievos;
Jau greitai reiks ištiesti
Didelius sparnus.
Su širdgėla žiūriu,
Kai jie lizdus palieka,-
Tarsi mano vaikai
Išskristų iš namų.
2009

Ievos šakelė



Pasiėmiau
Ką tik išsprogusių medelių
Į vėl pavasario
Naujai nupintą kraitę,
Pasilenkiau ievos šakelę,
Dar neišsiskleidusių žiedų...
Kaip kvepia pumpurėlis mažas
Pakrūmėse, palaukėj,-
Tarsi vaikystės žiedas
Pamirštų dienų...
Ir perbridau per upeliuką-
Kaip sutvisko saulė!
Bangelėse suraibuliavo
Mano kojų atšvaitai,
Kad taip galėčiau vėl prikelti
Ievų žiedų nubalintus miškus
Iš pasakų šalies-jaunystės.
O,kaip į ją įžengiame trumpai.
2009

2009 m. balandžio 29 d., trečiadienis

Dagys


Net ir šiukšlynuose
Išauga gražios gėlės-
Tik lieka dygios, su spygliais,
Nes kaskart reikia gintis nuo visų,
Kurie nei sėjo, nei ravėjo,
O žemina ir varpo
Lig pačių šaknų...
Netyčia papučia stipresnis vėjas
Ir vėl tolyn sėklas pasėja.
O kaip gyvenimą pradėti
Be draugų ir artimų?..
Šiukšlynas dar skurdesnis,
Jeigu ten neauga gėlės,
Nėra ir džiaugsmo puokštės
Be gėlių.
2009

Daina žemei



Kai žemė klausia, kur keliauji,
Einančio per lygias pievas
Ir per miškus be tako-
Per kalnus negali sugrįžti atgalios...
Prie ežerų tik nuveda upeliai,
Ten, kur vanduo,-gyvybės šulinys.
O taip dažnai beeidama
Vis nepataikau į žvyruotą kelią,
Nes daug takelių
Ir tokių siaurų, klaidžių...
Einu, kol mane žemė neša,
Lyg ant rankų kelia,
Dainuoti jai gražių dainų-
Girdi mane?
Dainuokime kartu.
2009

2009 m. balandžio 28 d., antradienis

Paskutinis šaltinėlis



Dar neišdžiuvo
Paskutinis šaltinėlis-
Srovena per kelelį
Ta pačia vaga,
Kur eina neršti varlės
Ir atskrenda drugeliai
Atsigerti tyro vandenėlio,
Kai žemę dažnai skaldo
Tarsi nuožmi ranka-sausra.
Taip spindi saulėje
Nugludinti laiko tėkmės
Mažyčiai akmenėliai-
Kokia graži, be grimo jų spalva...
Pavirs gal kažkada
Ir jie į geltą smėlį,
Nuplaus į ežerą srovė.
O gal nupūs į kalną,
Kai pakilęs siautulingas vėjas
Bus susitaręs su sausra?..
Dar perbrisiu nors kartą šia vaga
Ir smėlį, akmenėlį
Paglostysiu ranka.
2009

Užuojauta



Pirmieji jau lizde
Mažyliai čiulbuonėliai spurda
Ir žioja tėvams savo burneles...
-Kaip noriu valgyti!-vis šaukia,
O šie taip stengiasi dėl jų-
Vis neša, gaudo...
Netgi pamiršo daineles.
Kiek šįmet daug jiems inkilų iškėlė-
Galbūt subūrė ir užuojauta tikra,
Kai mato, kad šalia
Kažkas mažesnis,
Laukiantis pagalbos,
Lyg į dangų sparnelius išskėtęs
Plazdena, ryto giesmę gieda...
O, kaip be jų prašvistų saulė
Inkile ir mano širdyje.
2009

Kantrybė



Akmens veide
Daug metų įrašyta-
Praslinko amžiai,
Žemę siaubė maras
Ir žmonių vaidai-karai,
O jis prigludęs prie pakrantės
Žiūri tomis pačiomis
Lyg akimis,samanomis
Ir žilvičiais apkaišytas,
Į ežero bangas,
Kurios daug sykių
Skalavo ledo lytimis...
Kad aš kantrybės
Tiek turėčiau...
Bet gal ir būtų,
Jeigu amžius taptų panašus.
2009

Su gėlėmis kartu



Pavasario saulute,
Taip aš tavęs laukiau
Per žiemą
Nuo aušros lig sutemų
Ir nejučia tu prašvitai-
Nusidriekė palaukėm
Tavo auksinių garbanų
Kaitrieji spinduliai.
Kai pamačiau,
Kad stiebiasi prikeltos
Gėlelės, o jų tiek,
Kad nežinau vardų;
Bučiuojasi ir kalba,
Bėga jau vienplaukės...
Kaip man suspėti-
Taip skubu skubu.
2009

2009 m. balandžio 27 d., pirmadienis

Tegu auga



Jau bulvės miega
Po šilta žeme...
Taip kažkada
Mano maži vaikai pasakė.
Ilgai reiks laukti,
Kol žydės ir megs,
Bet taip įpratina,
Kantrybės moko -
Žemė neskuba...
Ji žino, kur pradžia
Ir brandos pabaiga.
Prie žilo plauko
Neskubu, kai norai dideli
Dar auga.
2009

2009 m. balandžio 26 d., sekmadienis

Daiktai



Kasdieną supa mus daiktai-
Įmantresni, nes amžius bėga.
Ir sąvartynuose daiktų kalnai,
Atrodo, buvo artimi, geidei,
O šiandien virto niekuo...
Net žmogų vertina kaip daiktą-
Pagal tai ir ieško pažinčių,
O jei nereikalingas, greit palieka;
Neapsimoka keisti jį nauju,
Jeigu senesnis tampa mielas.
Bet daug yra tokių daiktų,
Kurių ir kainos neatspėtų niekas;
Ne viskas virsta auksu,
Kartais pelenų žiupsniu
Pabarstę galvas sieloj švarūs lieka.
2009

Didžioji prigimtis



Pakilo į saulutę
Medžio lapas žalias-
Tik jam atsiveria dangus.
Sušildytas lyg sapno gero
Švelnumo ieško;
Net ir vėjas-draugas,
Kaip žemė atsikvėptų,
Jei nebūtų jo...
Ir koks žalios spalvos
Nepaprastas aiškumas-
Be artimo apgaulės,
Nepasitikėjimo grėsmės.
Kiek akys leidžia,
Pažiūriu į saulę,
Vėl užsimerkiu-
Žalia žalia akyse...
Pakluonėse prasikalė
Žalia žolelė-
Nepamečiau tikros
Gyvenimo Didžiosios prigimties.
2009

2009 m. balandžio 24 d., penktadienis

Lyg angelas aplanko



Dažnai susimąstau atvėrus langą,
Žiūriu į erdvę ir tik sau sakau,
Kad vėl matau paveikslą,
O ant jo tarsi nupieštą saulę -
Mažų pirštelių dideli darbai...
Jei mažas vaikas man paliečia veidą,
Aplanko angelas ir kūnu liejasi
Švelnumo, atgimimo šiurpuliai-
Tau žiūri į akis, per sielą vėl keliauja
Vaikystėje matyti grožio atspindžiai.
Ir visuomet jautiesi jaunas,
Kai prie krūtinės glaudžiasi vaikai,
Kai glosto jo galvelę
Mano jau sudiržęs,
Metų išrašytas delnas,-
Tai begalinis džiaugsmas...
Tarsi pievų gėlės skleidžiasi
Nuo to žinojimo, kad po savęs
Ne vien tik žodį palikau.
2009

Meilės paukštis



Lyg paukštis ant sparnų
Pakyla sveikint dangų
Ir apsuka gimtinę
Vien tik jam užmatomu ratu...
Taip antrą kartą
Pakilau pasveikint meilę,
Nes parklupdytam taip sunku...
Ir ištiesiau rankas į saulę,
Nubėgau prie tavęs-
Taip vienai neramu...
Pražydo miškas,
O žibučių akys džiaugėsi,
Kad glostau jas sielos žvilgsniu...
Kas mano, kad nebūna meilės,
Tegu pažiūri-
Aš virtau paukščiu.
2009

Gyvenimas pasakoje



Daug pasakų klausiau-
Tėvelis sakė,
Kad jose gyvenimo tiesa,
Žmonių sakyta;
Tik reikia susivokti,
Kur esi ir tarp kokių žmonių...
O Laikas vis tas pats,
Nugludintas per amžius
Žodis gal ir kitas,
Bet jo esmė-tai patyrimas.
Kai gimstame, suklykiam,
Pasakome, kad žemėje
Ir vėl kitos kartos,
Bet tiktai paprastas žmogus...
O atminty tėvų
Juk pasakos išlikę
Ir ieškome jose
Gyvenimo tiesų.
2009

2009 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis

Vilioja aukštis



Gandro patelė varto kiaušinius
Pašildo , išvėdina, kalbina,
Lizde viena prigludus
Prie dar negimusių vaikų,
O gandras jau dabar pajuto laisvę-
Prieš saulę padebesiais nardo...
Juk ten nėra nė maisto-
Vienišų varlių, pelių,
Vaikų negreitai dar sulauks jie.
Kaip maga pamankštinti
Galingus sparnus
Ir medžiams rodyti,
Koks jis padangių paukštis.
Į lizdą parskrenda,
Gal kai kada ir ją pakeičia.
Abiems garbė-augina vaikučius,
Bet kasdieniniai rūpesčiai
Dažnai nuobodūs ir apkarsta.
2009

Kokia trumpa diena



Atrodo, bėgu nuo tamsos
Į rytą tokį stebuklingą,
Kai plaikstosi žara padangių sūkuriuos,
Kregždutės moja sparneliu
Ir kviečiasi lenkčių-
Jaučiuosi taip laiminga...
Taip laukiau saulėtos dienos,
Kada purienom pabaliai sumirga
Ir gandrai įsitaiso nuosavų namų
Aukštybėse-tik jiems skirtuos lizduos.
Nepajunti, kaip vyšnių , obelų
Žiedų lapeliais sodas sninga...
O vakaras toks greitas-
Niekada nepavėluos;
Tarp debesėlių balzganų
Saulutė vėl įsminga.
2009

2009 m. balandžio 22 d., trečiadienis

Kas arti,pamirštam



Pražydo drebulės
Ir topoliai pražydo,
Nukaro kuklūs jų žiedai,
Jei nepakels galvos
Į spindinčią mėlynę,
Keleivis eidamas
Be jokio dėmesio praeis...
O gal ne tiktai sau jie žydi,
Siūbuoja vėjuje nutįsę auskarai,
Pasveikina kiekvieną ir į kelią lydi,
Juk tu juos čia, žmogau, pasodinai.
Dažnai pamirštame ir prasmę, tikslą,
Dangus atrodo per aukštai,
O žemė-kasdienybė,
Ją užmirštam, kada skubi,
O rūpesčių šimtai.
2009

Vaizdas iš vienos palatos



Koks nenuspėjamas tarsi užburtas ratas
Amžinas pasaulis, į kurį sutelpa ir gėris,
Ir žmogaus tamsioji prigimtis,
Kai kunigas prie mirštančio
Kryželį su malda priglaudžia,
Čia pat iš kito lūpų sklinda
Girto pikti žodžiai, bjaurastis...
Taip gėlės tik tada darželyje užauga,
Kada kasdien palaistai ir ravi-
Prie kryžkelės žiedų puokštelė
Rūpintojėliui, prie kurio pirma atėjus
Tiktai viena motulė taip dažnai priklaupia,
Kai sūnui linki laimės ir gerų darbų.
Bet būna, kai širdis apsunksta
Net nuo savo tikrų vaikų...
Tada gal meilę atiduoda gėlei,
Kurią paskyrė maldai, kryžiaus ženklui
Ant neišsipildžiusių gražių vilčių...
Pakelk tik galvą, motinėle,
Tikėk-jisai dar grįš
Lyg sūnus palaidūnas iš Biblijos laikų
Prie kryžiaus, kur padėjai gėlę.
O peržengs namų slenkstį,
Jei bus laukiamas savų.
2009

Likimo dovana



Žinau, kad milijonai
Skuba ,eina,
Bet spengianti tyla,-
Aplinkui nieko negirdžiu...
Matau-ir pro mane
Šimtai praeina
Ir kartais pastumia alkūne,
Kai trūksta vietos eilėje
Prie kasdieninės duonos-
Neperku daiktų...
Retai taip būna,
Kada akys susieina,
Girdžiu dainas,
Dainuojamas kitų,
Bet jos į širdį taip retai ateina-
Melodija ne ta
Ar žodžiai ne iš tų,
Kuriuos pati jaučiu.
Tik noriu prisiliesti
Prie vaikystės slenksčių-
Tenai pradžių pradžia,
Tarp ežerėlių ir kalvų
Ir padėkoti tiems,
Kurių likimas liko
Šiapus mano lemties durų
Ir atmintis įskaitoma tik iš akių.
2009

2009 m. balandžio 21 d., antradienis

Pumpurai



O pumpurai-kokie visi vienodi,
Jiems reikia saulės šilumos;
Kai skleidžiasi lapeliai
Tokie gražūs, dar neatsibodę-
Jauni, švelnučiai...
O gal tik taip atrodo,
Kai ieškai laimės, meilės
Su pirmais žiedais?
Tokia trumpa šio žavesio sekundė-
Užkaitins karštis ir praeis.
Liks viskas po senovei-
Sulaukusi rudens vėsos
Ramybės ir brandos
Kaip pumpuro, kuris iškęs
Žiemos šalčius ir išsiskleis...
O mano jaunos dienos
Jau negrįžtamai pražuvo,
Paliko žavūs praeities aidai.
2009

Su manimi



Visi maži, jauni,
Kas gyvas, puošiasi
Ir ieško mielo draugo.
Pavasario žiedeliai
Mirga spalvomis-
Maži medeliai auga,
O senieji ošia
Lyg sveikindami saulę...
Kaip gera būti su jumis.
Sakiau, priskinsiu
Mėlynų žibučių saują,
Parnešiu ant palangės
Ir žiūrėsiu naktimis,
Bet paliečiau stiebelį liauną-
Ne, negaliu nuskriausti
Žiedą jauną... jisai pabus
Posmeliuose su manimi.
2009

Nepasiklysti



Kaip mažas paukštis
Dangaus platybėse nepasiklysta?
Tiek daug erdvės ir debesų!
Iš tolimų kraštų namo sugrįžta-
Tik nežinau, kuriuo metu...
Mano gyvenime-gražiausias rytas,
Kai saulę priima dangus,
O šviesos paslaptis tokia gili...
Kodėl tos žvaigždės naktį švyti?
Kada užmiega saulė,
Iš ilgesio vienatvėj budi
Mėnuo pasiklydęs-
Tarsi svetur nuklydęs
Artimas žmogus.
2009

2009 m. balandžio 20 d., pirmadienis

Sustingęs pavasaris

Kaip sunkiai sprogsta
Šįmet medžio lapai-
Išsirpę laukia pumpurai...
Žiema nubėgo taip ir neatskleidus
Tikro savo šalto veido,
Kai tvoros pyška,
Skyla medžių šerdys.
Neišbandytos liko jėgos,
Todėl ir nebežino niekas,
Kur ta stiprybė,
O kuris paliegęs-
Visiems vienodai šalta,
O šiaurės vėjas, žiemą nepasiautęs,
Tarsi sustojęs žiūri
Ir nedrįsta dar tolyn nueiti...
Kokios didžiulės
Nepažintos baimės akys
Dar ilgam nedingo...
O mes , ar jaučiame pavasarį,
Kuris čia pat sustingo?
2009

Pasveikino


Šiandien pasveikino mane
Padangių mėlynųjų paukštė-
Maža maža kregždutė-
Kaip kamuolėlis švytinčio dangaus;
Prie seno lizdo suglaudė sparnus
Ir vėl kažkur dėkodama nuskrido,
Kad visą žiemą saugojau
Palangėje jos namelius...
Kokia šalta dar švintanti saulutė-
Kas jai sušildys plunksneles,
Kas museles į dangų pakylės?
Nutilo giesmės vyturių-
Kiekvienas užsiėmęs savo darbu...
Dabar, kregždute, tau eilė
Atnešti mano sielai laimę-
Ne veltui pasirinkusi esi
Prie manęs savo namą.
Gyvensime abi-žiūrėsiu į tave
Pro savo mažą langą,
Kaip rūpiniesi ir globoji
Savo vaikelius-
Tai tuo pačiu ir mano džiaugsmą
Lyg pavasario raudoną saulę.
2009

Patyrimas



Kokia prieš saulę
Žemė motina rusva,
O molio kalvos
Galvutes suglaudžia-
Dalinasi žiemos rūsčia dalia .
Ir kyla medžio liemeniu malda -
Iš žemės syvų
Kvepianti sula...
Pavasaris-tarsi vaikystė,
Dažnai skriaudžiama,
Kad mažas, o kasdieną negali
Mamytės rankos įsitverti ...
Vis kyla, vėl atlėgsta,
Bet visai neužsimiršta.
Ir bėga vėl atgal sula,
Lapeliuose į žalią kraują virsta.
Priauga vasarą ir nulaužta šaka,
O patyrimas šerdimi kieta pavirsta.
Ir kokie aštrūs molio kauburiai,
Kaip kojų pėdas sausi žeidžia-
Atlyja kiek prapliupęs vasaros lietus,
Sudiržta žemė, nors ir juokiasi dangus,
Vis tiek daugiau sula nubėga.
2009

Gyvybės tąsa

Kas gyva, gamtoje poruojasi-
Visi po du: ant žiedo vabalėliai
Vienas kitą glosto, myli...
Ir gulbinas dėlioja nendres ir žabus;
Matau, kaip jis žmonelę kviečia tyliai
Į lizdą dėti kiaušinius.
Miške ant eglių vėl visur pora-
Taip žemė po žiemos atgyja...
Žibučių mėlynųjų baigiasi era-
Žolių kepurės prie kelmų
Kartu su parudavusia dar samana-
Nepasikeitusi dar jos nauja vada,
Gal ji savo poros neturi?
Genys stuksena po žieve sena,
Bet vienas, kur jis peri,
Kur jo namas,
Kaip savo vaikus prižiūri?
Kiek daug dar nežinau
Ir kiek dar paslapčių šiame miške...
Tarsi pasaulis vienas,
O dangus ir žemė-dar viena pora
Kasdien į vienas kitą žiūri.
2009

2009 m. balandžio 14 d., antradienis

Žalių akių daina



Po ledo gniaužtų
Ežeras tarsi iššluotas-
Nėra naujos gyvybės,
Nėra nei žalumos;
Tik styro rudos nendrių šluotos...
Vis laukiu, kada jos žaliuos.
Bet nepaskubinsi-
Gamta savo gimimą žino,
Kai baltakaktės antys
Vaikelius vedžios,
Kvepės vėl šaltmetės
Prie amžino versmyno
Ir alksnių, liepų
Salose lapus saulutė puoš...
Ir aš ateisiu vakarais
Paglostyti bangelių-
Ežeras tada nurimęs;
Šnabždėjimą nendryno
Tik man atiduos.
Parnešiu sieloje dainelę tyrą
Kaip rasą ant blakstienų...
Mano žalių akių atodangą-
Ji tau dainuos.
2009

Prieš saulę



O,koks dar artimas troškimas-
Kaip vaikui atsisėsti
Ir prieš saulę pasišildyti
Ant kelmo ar akmens.
Ir mėgautis vandens
Čiurlenančio ramybe,
Skaičiuoti LAIKĄ
Nuo pavasario iki rudens...
Atrodo, kad net žiemą
Lyg kažkas pamiršo-
Nupustė vėjas
Nuo kalnelių kauburių
Ir pradangino taip toli,
Kad ji ilgam iš atminties išbluko,
Bet visai nedingo...
Tik prieš saulutę atsisėst ramiai galiu.
Ant kelmo katinėlis tupi-
Kažkas mažesnis,
Gal daugiau jam reikia šilumos...
Pabūk ir nebijok-
Aš kitą vietą susirasiu,
Priglausiu delną prie akmens;
Sugėręs saulę jis mane globos.
2009

Karklo kačiukai

Skiriu Onutei Misevičienei



Tik mėlyno dangaus glėby
Jautiesi taip, kad gera gera...
O iš tavo akių atsiveria dangus
Ir bėgu į tavo akių-dangaus
Pasiilgtą sielos salelę,
Kada kiekvienas žodis
Toks man artimas, brangus.
Dar nepriskynėm mėlynų
Žibučių puokštės-nesuspėjom,
Tiktai žiūrėjome abi
Į karklo kačiukus...
Kaip gelsta, nors pavasaris atėjo;
Juk žinome-akimirkos šios
Antrą kartą nebebus.
Tarsi gyvenimas kažkur šalia praėjo
Paliesdamas be mūsų karklo kačiukus,
Bet šiandien mano-tavo žingsniai susiliejo...
Tikiu, pavasaris šis bus gražus.
209

2009 m. balandžio 13 d., pirmadienis

Patirtis



Išgyja sieloje
Bet koks išlikęs skausmas-
Tarsi ištirpsta ant vandens ledai;
Atsisuki prieš saulę, prisimerki...
Vaivorykštę net be lietaus matai.
Ir vėl užplūsta šiltas jausmas,
Gal jau visai užgijo...pamąstai,
Atsitveri lyg siena,
Priglusti prie seno medžio
Ir jauti, kad jėgos
Tarsi uogos sirpsta...
Su juo gali dalintis
Net ir žmogiškąja patirtim.
2009

2009 m. balandžio 12 d., sekmadienis

Kol žemė kelia



Tuoj sužaliuos nauja žolė,
Pridengs nukritusius lapus
Ir seni rąstai sudūlės,
Pavirs dirvožemiu puriu.
O ant gyvybės likučių,
Kai saulės spindulys rasoj žibės,
Degs atmintis lyg tošies fakelas.
Ir stiebsis naujas daigas,
Pirmieji paukščiai suks lizdus
Ir vaikučius perės.
O ar taip greitai
Man pavasaris naujai žydės,
Po kojom žemė kilimą išskleis?..
Sustoju prie sutrešusios žievės,
Žinau-juk mūsų dienos suartės...
O dabar skleisiu dainą,
Su manimi paukšteliai dar čiulbės-
Gyvenimas lyg upeliukai
Į vieną vagą... kol subėgs.
2009

Ievų žydėjimo laukimas



Saulutės šypsenos
Net ledas neatlaikė
Ir į dugną niro;
Žiema užleido vietą
Pavasario rūkams.
Ievų šakelės naujam žiedui-
Pirmajam džiaugsmui skleidžias...
Pasidalinsime juo su tavim,
O gal ir eisime kas sau.
Bet koks puikus
Šio žavesio laukimas!
Ir atiduotum viską,
Kad tame laike esi,
Kai skleidžias ievų žiedas,
Kvapas iš toli atsklidęs
Nusineša pavasario svajas
Toli Toli.

2009 m. balandžio 11 d., šeštadienis

Pavasario viltis



Pirmi lapeliai skleidžiasi-
Tiek daug pavasario vilties!
Pražys tuoj ievos,
O vėliau alyvos.
Ir miško medžiai
Su namų sodelio žiedu susilies
Tarsi daina širdy viena užgimus...
Pakrantėje ir gulbės taisosi lizdus,
Kaip jis savo mergelę
Saugo ir prižiūri,
Net pirmo kąsnio niekad nepalies-
Kaip ji šalia jo plaukia, pasižiūri.
Todėl tiek daug pavasario vilties,
Manau, kad daugelis tai mato
Ir sielos akimis į dangų,
Žemę žiūri.
2009

2009 m. balandžio 10 d., penktadienis

Durys


Labai gerai girdžiu žingsnius,
Kai kažkas beldžiasi prie durų...
Dažnai pati prie durų prieinu-
Jos kartais svetimos atrodo,
Pasibelsti nedrįstu ir pėdinu tolyn,
Kol prieinu ir prie kitų,
Kurios atsiveria, pakviečia,
Įeinu-sava esu,
Jaučiu,kad laukia, į akis pažiūri...
Kitur prieiti nesmagu,
Jei negeri prisiminimai tūno.
Kaip susitaikyti su tuo?..
Žinau-sunku.
Ir amžinai
Vis ieškau savo durų.
2009

2009 m. balandžio 9 d., ketvirtadienis

Paprasti šventieji


Kiek daug pasaulyje
Šventųjų vietų,
Kur minios plaukia
Prisiliesti prie daiktų,
Kad SAU parneštų
Kojų, rankų jėgą,
Akių šviesą,
O gal tik sielos skausmą
Ten paliktų tarp visų kitų...
Bet niekas net nepažiūrėjo,
Kiek daug šalia tavęs tokių,
Kurių gyvenimas ramiai,
Kaip šventa pareiga praėjo-
Be skambių žodžių
Ir garsių maldų...
Vien tokiam žmogui
Į akis pasižiūrėjęs
Tampi geresnis,
O ir pats norėtum būt tokiu...
Gyvi stebuklai, Dievo atsiųsti,
Per amžius eis , kaip ėję-
Tiktai nėra paminklų iškilių.
2009

Žibutė


Žibučių akių mėlis,-
Tai seni, malonūs
Kažkada, lyg netikėtai
Susikirtusių kelių
Į žiedo mažo lapelius
Vėl besiskirstantys
Kojų aidai-
Visų juk panašus
Kažkur ėjimas.
Atrodo, laukei
To pavasario ilgai,
Džiaugeisi, kad pražydo,
O nubyrėjo nejučia žiedai-
Belieka tik melsvų akių
Gerumas ir gražus
Prisiminimas.
2009

Velykinis pasveikinimas


Jau purškia pagaliau lietus,
Vėjelis debesis atginė...
Palauk, saulute,
Bus dar tau dienų
Išmarginsi, kai nusipraus,
Velykinis žemės kiaušinis.
Ir aš nešu Tau dovanų,
Kas mane mato arba girdi...
Kaip nupraustus šiltu lietum
Gyvenimo žingsnius
Ir dar daugiau-ko ne visiems
Ir lemta justi ir išgirsti.
Nešu tau trupinį vilties.
Ir dėkingumą tam,
Prieš ką galėčiau atsiklaupti...
Padovanoju ačiū iš širdies-
Tai lyja mano sielos spinduliai
Ant Tavo rankomis paglostyto
Velykinio kiaušinio.
2009

2009 m. balandžio 8 d., trečiadienis

Amžino lietaus gaiva



Rankutė ištiesta,
Akelės išplėstos
Ir žvilgsnis apsiblausęs ...
Kas skauda, kas yra
Net nebeklausi.
Priėjusi tik papūti, apkabini
Ir prie širdies priglaudusi
Kažkiek palauki...
Ir byra ašarų lietus-
Stengiesi daugiau druskos neužberti,
Nors valgom ją kasdien-
Jinai labai skaudi...
Geriau atodūsį išgirsti.
O mūsų dienos priešaky-
Jau didelis esi, užaugęs,
Bet visada taip gera,
Kai užuojautą geri...
Ir iš akių, kai byra
Ašarų lietus, tada priėjęs
Švelnų žodį paskubėk ištarti-
Tik paklausyk...miške
Paukštelių giesmės girdis.
2009

2009 m. balandžio 6 d., pirmadienis

Verbų sekmadienis



Verbų sekmadienis -
Ir kadagiai, ir karklai
Žiūri į dangaus mėlynę,
Kaip dulka net be vėjo
Ir lazdyno krūmo pumpurai...
Menki žiedeliai sprogsta-
Saulė juos prikėlė.
Gyvenkit, kas tik gyva,
Nors ir neilgai,
Kiek jiems likimas,
Žemė lėmė...leis.
Verba nuplakim tinginį.
Pavasaris, jeigu net akmenį
Po pašalo aukštyn iškėlė!
Išsiskleidė pašventinta gyvybė.
Žiūriu-šakelė pakenkta,
O toje vietoje ar lapas išsiskleis?
2009

2009 m. balandžio 5 d., sekmadienis

Gyvenimo klaida

Vėl pajudėjo Urvena-
Nepereisi per brastą...
Girelėje pasklido
Paukščiukų kalba.
Žibučių vos vos matomos akelės
Sugėrė mėlyno dangaus
Saulutę ir visas spalvas...
O už upelio žmonės,
Dėl kurių likimo
Skauda sielą lyg už savo,
Atrodo, padalintum
Laimės kibirkštis mažas,
Gal jų užtektų,
Kad atželtų prie upelio
Nudžiuvęs uosis, sužydėtų klevas,
Ir dūgztų bitės nuoširdi malda.
Kodėl žmogus dažnai
Nevertina kito žmogaus
Menkučio džiaugsmo,
Jei lieka jam tik tiek-
Gyvenimo nyki klaida,
Kad šeimoje našlaičiais augę,
Vien vargą matę-
Ir tegalėjo pasirinkti juodą darbą...
Ir liko ištikimas jam.
2009

2009 m. balandžio 4 d., šeštadienis

Ko negali...



Sakiau, pabėgau nuo lemties
Į saulės spindulį, kuris gražus,
Bet kartais karštas karštas...
Ir svyla siela nuo minties,
Kad pradedi kažkam apkarsti.
O pasitraukti niekaip negali
Ir nepajėgi susitaikyt,
Kad niekada šiam saulės spinduly
Nebūsi apšviestas iš arti...
Nebūna žemėje žmonių,
Kurių nedrasko nerimas,
Kai lauki nuolatos, kad kas užtartų...
Tik gulbės kalbasi be žodžių-
Jų gyvenimas kitoks,
Bet negali gulbe pavirsti.
2009

2009 m. balandžio 3 d., penktadienis

Realybė



Ir kaip dažnai prasilenkiu
Su džiaugsmo kibirkštim...
Apsižvalgai,
O ji toli už vartų.
Nereikalingas ,
Vienišas pasijunti,
Kai reikia kam
Kiek atviresnį žodį tarti.
Tiesa, kai stovi prieš akis,
Jeigu nelinksmina,
Nedrįsk net prasitarti-
Visiems užtenka ir savų bėdų...
Ir tik apgaulė,
Kad esi kam artimas.
Todėl gal gimdamas šauki,
Kad kvapą sau greičiau įtrauktum,
Paskui, kaip sugebi,
Vis per gyvenimą eini,
Ir kvailio vietoje
Ieškodamas artumo, šilumos
Atsiduri ne kartą.
Ir bus, kada išeisi vienas-
Tik su savo mintimis,
O prie šalies nebus to artimo-
Juk kiekvienam sava lemtis
Ir niekas negalės tau žingsnių antrint.
2009

Žemės dovana



Prisiliečiau prie žemės-
Kylančios pavasarį esybės,
Paliečia rankos jos blakstienas-
Švelnią žolę,mylinčias akis.
Jos žiūri ežerais ir slėnių toliais-
Kalneliuose štai užsižiebia
Jau besileidžiančios saulutės
Paskutinis spindulys...
Kada užkopsiu paskui jį
Palikus nerimą, dalią bekraitės,
Į delnus nusiris ugnis.
Žinosiu- žemė dovanojo dieną ramią,
Gal bus tada rami naktis?..
2009

Saugau ...



Pažiūriu į akis,
Jei šviečia saulė,
Gera, gera...
Kažkas gal negerai,
Jei niaukias debesis.
Ir naktį nubundu,
Bučiuoju tavo delnus,
Vėl užmiegu lyg kūdikis rami.
Ir nežinau, jei viso to nebūtų-
Kas rytą pasibelstų,
Kaip atsilieptų,
Jeigu tuščia širdis...
Tarsi gyvenimą
Taip saugau
Tą vienintelį pasaulį-MEILĘ
Ir būna liūdna,
Kai Tu to nesupranti.
2009

Nematomas augimas



Svajonės-visada žingsniu į priekį
Ir nesvarbu, kada eini.
Pasvyra kryžiai-
Medžiai išsitiesia ir auga...
Paminklai bus nauji,
Dar gražesni.
Kai pakeliu aukštyn akis
Ir bėgu pasitikt svajonę,
Pernakt atrodo medžiai didesni,
Nors bręsta jie nematomai,
Kaip žmonės,
Bet jų tikslai-gyventi,
Žaliuojant puošti žemę-
Vieninteliai, svajonėms atviri.
2009

2009 m. balandžio 2 d., ketvirtadienis

Žydėkim


Jau mėlynos žibutės
Ant pakriaušių želia
Ir susispietusios kupsteliais
Žiūri viena kitai į akis.
Lyg klausia, kaip pakėlei
Žiemos šaltą dangą,
O kiek tokių tavo gyvenime
Dar bus...
Kiek reikia ryžto,
Kad laisvai gyventum,
Kada gali be gėdos žvelgti
Į geras akis.
Kaip mėlynos žibutės
Galvutes jau kelia!
Galbūt ir šalčio,
Sniego nebebus?..
2009

Upelio pasaka



Kai atsisėdu
Prie sraunaus upelio,
Taip norisi rankas
Ir kojas nusiplauti,
O blizgančiuose ratiluos
Vaivorykštę ar medžio atspindį,
Ar srovėje prigulusios žolės
Gyvybės šnaresį pagauti.
O šitame plotelyje
Kiek daug erdvės!
Gali ir debesį pamatęs pasišaukti,
Paklausti, kur jisai skubės,
Jeigu nespėji,
Paprašyti, kad palauktų...
Gyvenimo upelis
Tik tada gyvuos,
Kai savo sielą nusiplausi,
Ir atviras prieš žmones, Dievą
Atsistosi tik lygiuos laukuos...
Jeigu susitepei,
Ir vėl ateisi apsiprausti.
2009

Sielos alkis



Daug kartų buvau alkanas žmogus
Ir valgiau neprinokusias vyšnias
Apsidairydama, kad kas tik nesibartų,
Kramsnojau ajerų šaknis
Ir liepų pumpurus, kokie jie buvo saldūs!
Bet ir žievė, jei ji šviežia, skani...
Kai nulupi žievelę rudą, o jos vidurys
Lipnus, sotus, nors kvepia aitriai.
Čiobrelių galvutes burnon dedi-
Kokie kvapai-net užsimerki...
Ir žemuogės jau noksta,o žalia karti-
Nubėgi prie balutės atsigerti.
Bet visa tai jau praeity-
Gyvenimas ne vien nuo to apkarsta.
Dabar tik sielos alkį taip jauti,
O gal tas jausmas grįžta
Nuo vaikystės vartų?..
2009

2009 m. balandžio 1 d., trečiadienis

Slaugytei



Nuo pat pavasario ankstyvo
Jau ant pirmų žiedelių
Sparnelius dūzgena,
Į saulutę skrenda-
Tai raina bitelė,
Triūsianti, graži...
Žiūriu dabar į atšvaitą
Palatos baltą,
Matau Tave-
Taip į bitelę panaši.
Nuo ryto spėrūs žingsniai aidi
Ir judesiai atidirbti,
Kasdieną įprasti...
Ar karštą virdulį
Namo parėjus
Ir džiugų žvilgsnį sutinki?
Priimk nors nuo manęs
Tarsi bitelės giesmę menką
Ir trupinėlį padėkos tik Tau-
Ant delno lyg kvapnus korys,
Kad besišypsantį palatoj
Tavo mielą veidą
Kas rytą lyg pavasarį matau.
Kokia tu man dabar graži.
2009