Senosios sodybos

Sena sodyba prie upelio ,
Kur puotą kelia Urvena ,
Kada subėga į jos prieglobstį upeliai ,
Pražysta čia baltai ieva.
O sodo pakrašty dar šulinys su pėdžia-
Tarsi šaltinio jo skaidrus vanduo -
Pagirdė jis ne vieną pakeleivį
Ir obuoliais vaišina šeimininkai ,
O obelis lyg špygą rodo negeriems...
Kasmet pražysta krakatūzai ,
Rudenį uogos jo raudonos po šalnų
Saldžiu kvapu strazdus vilioja ,
Kuriuos seniau didikai dar medžiojo ,
Nors kąsnis mažas,bet taikinys gražus.
Kiti laikai,kitokie papročiai ir žmonės-
Tuštėja vienkiemiai ,pakriūtės- be javų ,
O sodas gal vienatvėje nuliūdęs
Dar tebekviečia į svečius .
Tik iš urvų ištrūkus Urvena
Skubės gal amžinai pakluonėm
Pro vienišus,tuščius namus.
2008