Vaikystė

Ačiū sūnėnui Algiui už nuotraukas.

Kai elnias miško perbėgti nespėjo,
Prarijo Žemė jį,o iš jos vidurių
Ištriško mažas apvalutis ežerėlis,
Seniai senolių pavadintas Elmiškių vardu.
Iš jo kraštų Elmės upelė išsiliejo
Ir nuskubėjusi prie pievų duburių,
Apjuosusi Sidabrinę,kitas kalvas ,skubėjo
Į Šventąją -ieškoti lobių paslėptų...
O Strėlupys su nuostaba žiūrėjo-
Kam reikia bėgti taip toli,
Į rausvus vandenis įsimylėjęs
Šnabždėjo:,,Oi,kokia gi Tu graži!"
Kai jungėsi su pabroliais -mažyčiais šaltinėliais,
Bučiavo jos skruostus-į saulę panaši,
Pakrantėm ajerai žydėjo,
Krūmokšniuose kabėjo lizdeliai maži...
Prie jo krantų ir mes,vaikai, užaugom,
Spalvotus akmenėlius rinkdami...
Galbūt todėl dabar sapnai taip brangūs ,
Kurie aplanko atminimų spindesy.
Jie lyg lietaus balučių vandenėlis skaidrūs ,
Tėvelių rankų glėbyje- tokie lengvi.
2008