2008 m. gegužės 31 d., šeštadienis

Amžinas virpesys


Kai puošiasi žaliai
Gimtinės kloniai
Ir pasigirsta iš toli
Paukštelių čiulbesys,
Kai pajunti ,
Kada miškai alsuoja,
Širdį užplūsta
Neregėtas virpesys...
Ir nejučia rankas ištiesiu,
Paglostau medį,
Kalbinu lapus,
Kad jie virpėti
Amžinai galėtų,
Net ir tada,
Kai mūsų nebebus.
2008

Tolimam...

Mūsų erdvė
Ten,iš rytų ,atsklido tirštas rūkas,
Jį pasigavęs vėjas kėlė iki debesų.
Bangų mūša nuo vandenyno kilo
Ir atsidususi atslūgo
Prie mano kojų tarsi pamesta erdvė.
Šios vizijos-tiktai svajonės,
Išdaigos internetinių bangų,
Bet gyvo žodžio,žvilgsnio neatstoja-
Nepasidžiaugsi rankų švelnumu...
Toli toli virš debesų mintis sustoja,
Gal susitiks tave erdvėj?
Juk vandenyno spindesy atsikartoja
Kasnakt vis budinti vakaruose žvaigždė.
2008

2008 m. gegužės 30 d., penktadienis

Sielos vedlys

V.Mykolaitis-Putinas
Išpažinčių klausytis
Putinas nespėjo-gal ir nenorėjo-
Turėjo daug kitokių pareigų,
Bet savo išpažintį
Į knygas sudėjo
Ir liko amžinu sielos vedliu.
Kai su šventa malda,
Meilė bažnyčioje nušvinta-
Didžiausia Dievo dovana
Ir pašaukimas-būti poetu...
Ištikimybę sau ir žmogui
Tarsi šventą auką pakylėjo,
Todėl ir liko amžiams nemarus.
Skaitau posmus
Ir tyrą sielos šventę
Kaskart naujai-
Kaip maldą suprantu
Ir darosi lengviau gyventi,
Kai knygoje savo mintis randu.
2008

Mano mintys-pareiga gyventi

Tiesiog trumpam
Iš nežinios atėję
Į šį pasaulį žvelgiame kas sau-
Išeinam kojų net sušilt nespėję,
O taip atrodė -viskas prieš akis,
Kad metų bus dar daug...
Vis jaučiam ant pečių
Ne pagal išgales uždėtą kryžių,
Kartais suklumpame gyvenimo kely,
Bet vėl kovojame
Ir pareigas atlikti pasiryžę,
Kad priekaištų nebūtų per aštrių.
Nebejaučiu,kada laisvai alsuoju
Ir būnu iki galo savimi,
Bet kada viską tyliai apgalvoju-
Lieku vienų viena su dangumi.
O ne,geriau ,kol savo kryžių
Palengva neši...
2008

Rytas


Virš kūdrų ,ežerų prigludo baltas rūkas,
Ganyklose sumigę gyvuliai,
O rytas brėkšta-prikelia kregždutę,
Paskubina- sparneliais dangaus kelią pažymėt...
Lakštingalos giesmė pernakt skardeno,
Prityla-klausosi gegutės pirmojo ,,kukū“,
Antelės vaikelius tvenkinyje pliuškena,
Išpučia savo būgnelius šimtai varlių...
Žiūriu į tolimą raudoną dangų
Ir laukiu pirmutinių saulės spindulių.
Vis bėgu iš nakties žabangų-
Prieš ryto žavesį-gamtos altorių-
Dėkodama naujos dienos augimui,
Nors valandėlei atsiklaupti suskumbu.
2008.

2008 m. gegužės 29 d., ketvirtadienis

Vasara




Baltų beržų pavėsy vakaras sustoja,
Prabėgo dar viena svaiginanti diena,
O vasaros gaiva vakaris vėl alsuoja,
Pasklido pienių pūkas po kalvas.

Gimtinės ežerėliuose saulutė nusiprausia
Ir debesų verpetai plaukia dangumi.
Sustoju vakaro gaisrų sulaukus-
Palaukėje,kur pievos kvepia medumi.

Prigludo sutemos liepų alėjoj,
Skardenanti lakštingalos giesmė
Atsklido iš toli nutilus vėjui.
Dabar žinau-kokia gili šio vakaro prasmė.

Kaip nuostabu į vasarą įžengti
Su savo nesibaigiančia daina!
Todėl einu rami šiai nakčiai nusilenkti
Ir su beržais sulaukti,kol nušvis aušra.
2008

2008 m. gegužės 28 d., trečiadienis

Mano mintys-Ugnis

Neliest ugnies,kad nenudegtum,
Kai laužas kuriasi
Nematoma širdy liepsna,
Bet visada nerimsta
Mintys slaptos,
Nors ir trumpam įpūsti
Karštas žarijas.
O kaip prikalbinti
Lengvutį vėją,
Kad laužą kurstytų ilgai ilgai-
Kažin , ar viskas,ko norėjau,
Dar išsipildys...
Ar liks tik saujoj pelenai.
2008

Neprarandu vilties

Kada į veidą žvelgia
Aklina tamsa
Ir širdį slegia liūdesys,
Dažnai kartoju,
Kad beprasmiški darbai,
Nelinksmina rytojus,
Neišsipildžiusių svajonių
Kupina diena,
Nebevilioja tolių ilgesys...
Tada pasižiūriu
Į Svarstykles,
Dangaus platybėse
Man rodančias kelius-
Kiek daug likimų,
Susipynusių ties amžių kryžkele...
Džiaugiuosi,
Kad ir aš tarp jų .
2008

2008 m. gegužės 27 d., antradienis

Letuviškas žodis-Donelaitis

Gyvenimas ratu lyg būro įkinkyti jaučiai eina-
Pavasarį vaikai prieš saulę šildo skudurines lėles.
Štai moteris darbų-daržus pasėti mokęs -
Su duonos rieke sielai atneša eiles.
Ir pinasi pagoniški žmonių žaidimai
Su Dievui paskirta bažnytine giesme.
Metų laikai ir būro amžius bėga-
Gyvenimo geresnio ilgis kiekviena troba.
Vėl vasaros darbams saulutė kelia
Darbščiuosius net ir tinginius – visus,
O himną darbui Donelaitis gieda-
Kaip pagrindinį pradą paprasto žmogaus.
O atpildą už sūrų prakaitą ir triūsą,
Kad nereikėtų varnų šaudyti tuščiai,
Ruduo , nors purvinus ratus ir vyžas siurbęs,
Ir nugaras lietum lyg švęstu vandeniu išskalbęs,
Pelnytai ant vestuvių stalo padeda -
Kaip visų metų darbo vaišes-
Kasdieninę duoną su malda,šventai.
Tai kas , kad kartais per daug prisisiurbus,
Išsprūsta nepadorūs reikalai...
Jau su žiema senatvė pro langelį žiūri,
Kai nebėra saulelės spindulių,
Mirtis aplanko ir darbštuolį žmogų -
Koks paradoksas:turtuolio nuplaktą už skatikus.
Gal ne hiperbolė hegzametru atklydus-
Tiktai poeto meilė artimam skambės,
Kas žmogiška ir paprasta jis mato,girdi-
Prieš tokius puslapius,poetą,kunigą ir žmogų-
Pirmą lietuvišką rimuotą žodį ,
Prieš knygos paslaptį lenkiuos žemai.
Jeigu ne jis , ilgam nebūtume poezijai užgimę,
O saulės šiluma ,Dievo dovanomis pavirtusi,
Vis tuo pačiu gyvenimo ratu skubės .
2008

2008 m. gegužės 26 d., pirmadienis

Gyvenimas- klajonė

Sustojo vakaro delčia,
Paparčiai jau užsnūdo
Tyliame eglių pavėsy.
Nurimo vėjas,
Spengiančioje tyloje
Cikados smuikelius nederintus
Dirvonuose išmėtė.
Naktis alsuoja-
Pilna krūtine
Geriu jos dovanas,
Kol žemė miega.
Širdy prabudusi
Klajoklė nerimo audra
Su vakaro delčia
Į dangų kopia,
Neužmiega...
O!Nesustok pusiaukelėje-
Šios akimirkos aš laukiau per ilgai,
Ir štai mano gyvenimo delčia
Taip nejučia jau pas mane atbėgo.
2008

2008 m. gegužės 24 d., šeštadienis

Šalta

Pavasaris,miškai ir pievos žalios,
O šakose vis supasi šiaurys.
Dangus toks rūškanas ir nesvetingas,
Ir taip sunkus švininių debesų
Balzganas kelias-
Be saulės spindulio-
Kaip pasiklydęs amžių pėdsekys.
Net nežinau,ar tas kelias kaltas,
Ar audrose sustingusi širdis...
Tiktai žinau,kad šiandien šalta,
Klajoja virš laukų
Prie debesų prigludęs liūdesys.
2008

Miške


Banguoja miško žaluma beribė-
Čia susijungia žemė ir dangus;
Kur proskynose eglės ir beržynai rymo-
Tarp jų taip gera ir saugu.

Užstos mane jie nuo šiaurinio vėjo,
Jų šakose šiurens tik negandų aidai...
O žemuogių pievelės taip kvepėjo!
Jų aromatą tarsi pasaką prisimenu ilgai.

Čia pat lazdynas riešutus siūbuoja,
Nauja gyvybė greit į žemę nubyrės...
Kad taip galėčiau su mišku žaliuoju
Ieškoti danguje vienintelės lemties žvaigždės.
2008

2008 m. gegužės 23 d., penktadienis

Ežero paslaptis


Kai išsilaisvina vanduo
Iš snaudžiančių ledų vergijos,
Suklūsta ežeras-
O bangos sveikinasi,
Dūžta prie krantų,
Maži laiveliai supasi
Ir nendrės krebžda tyliai tyliai,
Nes susijungia debesys
Ir kalbasi su juo.
Iš tolimų šalių jie atkeliavo,
Gal parnešė gerų žinių...
O ežeras čia amžinai bangavo
Taip saugodamas gyvastį
Ir žvilgsnį mylimų akių.
Kai rankomis jo veidrodį suskaldžius
Savo gyvenimą ir atmintį
Kaip gyvą paslaptį jame regiu,
O širdies nerimą ,
Kaip amžių virpesį,
Kasdien naujai atskleidus
Į jo gelmes
Kaip į dienoraštį žvelgiu.
Ateik su manimi pabūti,
Vienatvėj pabudėti
Ir tave kviečiu.
2008

2008 m. gegužės 22 d., ketvirtadienis

Savaip

Kai obelys sode
Jau nužydėjo,
Akacijos pasipuošė baltai.
Po vasaros slenksčiu
Pienių vainiką dėjau...
O!Kaip ilgėjausi
Pavasario dienų ilgai.
Prisiminimuose jaunystę
Kaip pavasarį
Prie sprogstančių beržų
Sutikti dar norėjau-
Viršūnės rodė saulę
Danguje aukštai...
Visiems į praeitį takai užžėlė,
Bet mylime ir liūdime
Savaip.
2008

2008 m. gegužės 21 d., trečiadienis

Į ateitį einu


Kai darosi širdy sunku,
Statau ant stalo molinį ąsotį,
Renku iš tolimų atsiminimų
Nužydėjusias gėles,
Suvilgau stiebelius-
Ryto rasa ir ašara pagirdau
Kad nepaklystų atmintis
Tarp išlapojusių lyg piktžolės
Skriaudų ir netekčių gausa.
Kai darosi širdy graudu,
Renkuosi žodį MEILĖ-
Prie jo prigludusi
Kaip prie šaltinio
Lūpomis ir siela
Džiugesį geriu...
Nušvinta saulės spinduliais
Siaurais takeliais nežymėtos,
Dar nebraidytos pievos
Horizonte slenka
Tada tarp vėjo ir audros,
Nakties ir sutemos
Ribų nesurandu-
Sunkumai,graudulys
Taip nejučia sumenko...
Per naują rytą iš nakties
Į ateitį einu.
Kai darosi širdy šviesu,
Ištiesiu dangui ranką,
Po kojom žemę atrandu.
2008

2008 m. gegužės 17 d., šeštadienis

Svajonių takais

Mūsų sodas
Senam sode lapoja obelys prie kelio,
Aš naują sodą auginau.
Pavasarį šakų vainiką kelia
Ir sveikina visus
Saulutė su nauja diena
Šiltais kaip motinos delnai
Auksiniais spinduliais.
Ir senas ,jaunas renkasi sau kelią,
Kai soduose pražysta dobilai,
Bitutės žiedelius prakalbina
Ir vėjas galvas iškedena,
Kad būtų tiesūs,lygūs jiems keliai.
O kad geriau suprastų seno sodo kalbą,
Iškėlė žemė akmenis aukštai-
Vieniems jie įveiktus slenksčius dar mena,
Kitiems-pirmi gyvenimo išbandymai tiktai...
Kol švies viltis-sultingus obuolius dar skinsiu,
Kasmet sunoks rausvieji dobilai,
Kol meilės sodą širdyje auginsiu,
Tol džiaugsmas skleisis vis naujais žiedais.
2008

2008 m. gegužės 14 d., trečiadienis

Sava žemė


Viršum žalių dirvonų suopis sklando-
Pažvelgia į kalnelių kepures
Ir slėniuose ramybę randa-
Gimtoji žemė -ji sava.
Sava senom, pakrypusiom sodybom,
Prie kurių medžiuose išaugo jo vaikai-
Sava,nes pats čia gimęs-
Čia pirmam skrydžiui skleidėsi sparnai.
Po šimtamečio ąžuolo šakom
Ir aš sustojau-
Pasiklausyt ,ką atmintis kalbės...
Be šito žodžio bus blankus rytojus,
Be gimtos žemės ir savų šaknų
Joks medis nei gležna gėlė nesužydės.
Net miško paukštis seną lizdą randa,
Parvesdamas į tėviškę vaikus,
O meilė,ilgesys parodo mūsų brandą,
Kad nepaklystume,
Kai kartais papučia šiaurys...
2008

Auklėtiniams

Ateities namas
Auklėtiniams
Vėl šiąnakt sapnavau,
Kada į nebaigtą statyti namą
Paskubom subėgot-
Nespėjau su jumis...
Stačiais laipteliais užkopiau,
Kur tik langelis,
Pro kurį gali pažvelgt į sceną
Ir matyti,kaip greitai pro tave
Gyvenimas prabėga,
Bet Jūsų ten nebuvo...
Supratau:negalima įžvelgti ateities,
O praeitis-bereikšmiai atminimai,
Kurių neverta prisiminti,
O juolab pasakot kitiems.
Su kokia baime širdyje kritau
Į baltu smėliu užpustytą žemę
Ir prieš akis lyg nuogos rankos
Styrojo nebaigto statyti namo
Paruošti pastoliai.
Namas,į kurį įžengti gali jaunas...
Nors vizijos iškyla tik sapne.
1995

Seni prisiminimai

Meile tikėti
Aš dar tikiu,
Kad durys prasivers ir Tu įeisi...
Daugiau nebevaidinsiu
Nepasiekiamos,orios.
Nuplėšusi besielį
Žodžių žaismą-kaukę
Priglusiu prie krūtinės
Laukiamos...
O kas tave sustabdė
Prie pat slenksčio?
Kodėl taip greitai patikėjai žodžiais,
Širdies dūžių nejutai?
Turbūt nebuvom sutverti
Iš vienos taurės gerti,
Nors taip vylingai
Tu mane į ateitį kvietei.
Užges nekurstomos žarijos veikiai
Ir vėjas nusineš į praeitį
Melodijas senas.
Dėkoju tau už sielos atgimimą,
Sunkų,bet ir svaigų.
Dabar tikrai žinau,-
Kad tu padėjai man išeiti
Į kitas erdves.
1995

Seni prisiminimai

Skausmo pradžia
Daugel kartų paukščiui pavydėjau
Laisvo skrydžio,vėjo ant sparnų,
Bėgdama gyvenimo keliu tikėjau,
Kad galėsim būti visada kartu.

Visą laiką mylimų akių ilgėjaus
Ir aistrų verpetuose skendau-
Gal todėl šimtus dainų sudėjau,
Kad tik būčiau reikalinga tau.

Bet gyvybės vandenys išdžiuvo-
Kaip skris paukštis palaužtais sparnais...
Durų girgždesy kapų tamsa sustūgo-
O!Kodėl mane tu vieną palikai?
1989

2008 m. gegužės 13 d., antradienis

Proza

Kasdienė istorija
Taip nelauktai atėjo pavasaris. Prie apleistos sodybos išdygo Dagilis .Šildėsi prieš saulę švelnią,gležną,puošnią lapų karūną. Jis taip greitai augo,kad greta niekam nebebuvo vietos. Beaugdamas sutvirtėjo:išdygo aštrūs spygliai-dabar niekas jo nenugalės.
Garbino jėgą,džiūgavo,kad už visas aplinkui augančias žoleles didesnis,stipresnis. Didžiausias jo turtas buvo sodrūs lapai,o aštrius spyglius,apgaulingai žvilgančius,jis vadino diplomatija.
Nepripažino žodžio ,,sąžinė“,nes išdygo atšiauriame dirvone,kurio niekas nearė,neprižiūrėjo,
nemylėjo,dilgėlėm apleido. Todėl ir paskelbė karą visiems,kas nesutiko su jo nuomone. Visada jis sau atrodė teisus-dirvono valdovas.
Įpusėjo vasara ir Dagilis išvydo prie savęs augančią Gegutės ašarėlę. Stiebas liaunas,vėjui pučiant siūbuoja,lankstosi,o žiedeliai,nors ir neišvaizdūs,bet primena daug daug širdelių...
,,Ji bus mano vergė“,-pagalvojo Dagilis ir pražydo .Niekas nenuginčys,kad jo labai gražūs ne tik lapai,bet ir žiedai. Iš toli žiūrint net labai patrauklūs-tik sunku apibūdinti jų spalvą-mėlyni ar violetiniai...
Įdienojus nutupia ant jo žiedų karūnos drugiai,pailsi bitės,kuo jis labai didžiuojasi,bet nektaro jis neturi,todėl greitai visi nuo jo pasitraukia.
Dėl to galvos sau nesuka .Čia jis auga neturėdamas sau lygių,apsiginklavęs aštriais spygliais,į visus žiūri iš aukšto:nei jo vėjas lanksto,daug kas iš baimės aplenkia.
Žiūri į jį Gegutės ašarėlė,nuo jo žvilgsnio širdelės skambčioja,džiaugsmu prisipildo siela:ji nebe viena-toks stiprus atrodo šalia jos Dagilis,o jis siūlo draugystę,paramą,užuovėją nuo vėjo.
Palinko prie jo,bet greitai pasijuto šešėlyje. Tokia šilta ir skaisti atrodė saulė,bet jos spinduliai jos nepasiekė. Stiebelis tįso,tapo dar labiau pažeidžiamas:ryto rasos pritvinkusios širdelės linko prie žemės,virto tikromis ašaromis.
Džiūgavo Dagilis,kad ji dabar visiškai nuo jo priklausoma. Pirmasis susižavėjimas,kad ji trapi ir lanksti ,virto pasitenkinimu savimi. Gyrėsi Dagilis savo puošnumu aplinkiniams,paniekinamai baksnojo spygliais į ją,vis labiau ją gožė,kol jai tapo šalta ir baugu.
Dingo iš jos akių džiaugsmas:nebeskambėjo vėjui pučiant dainos,žiedeliai prarado žvilgesį,nors dar buvo šilta vasara-laimės metas.
Kartą pažiūrėjo į ją Dagilis ir sukliko:,,Kokia tu nevėkšla. Daraisi negraži. Kur tavo puošnumas?Nejaugi negali ,kaip aš,būti tiesi,padėti man kariauti su dilgėlėm. Žiūrėk:jos ne tik tave,bet ir mane gali pribaigti!“
Nieko į tai negalėjo atsakyti Ašarėlė-neturėjo jokių argumentų,kodėl šalia jo išdygo...Pasijuto kalta,šiame dirvone visiškai nereikšminga,nors labai nenorėjo tuo patikėti.
Dagilio žvilgsnis kasdien darėsi atšiauresnis,balsas įsakmesnis.
Pabandė paprieštarauti,kad ir jai reikia saulės,bet išgirdo tik bejausmį paaiškinimą:,,Tu dabar man nebereikalinga-nieko aš tau nežadėjau,pati šalia manęs išdygai. Matai-dirvone auga mano vaikai,jiems reikia daug vietos. Pasitrauk!“ ,,O meilė,“-sušnabždėjo ji. ,,Aplinkybės pasikeitė“,-šaltai atrėmė Dagilis.
Nuo šių žodžių jos stiebas staiga nulinko:ašarėlės pabiro ir pasiekė žemę. Į širdį atėjo ruduo. Suprato,kad kažkur dingo jos iliuzija apie meilę,dėl kurios buvo pasiryžusi viskam...O gal šio jausmo ir visai nebuvo,tik kažkada girdėtą aidą atpūtė pavasario vėjas ir prašvilpė pro šalį.
Gerai,kad vėl atėjo žiema, ir sniegas paslėpė jos ašarų gėdą.
Gal vėl užkukuos gegutė...
2007

Nauja karta

Nauja karta,
Kuri išaugo nepaglosčius žemės,
Basom nepalietė žolynų,
Nupraustų rasos.
Nauja karta
Sakydama,,Tu -mano žeme“
Nemato skirtumo
Tarp molio ir akmens skaldos.
Nauja karta,
Nemačiusi saulėtekio spalvų
Žibintų blausioje šviesoj,
Nesuskaičiavusi visų savo žvaigždžių,
Neatsisveikinus su vakaro žara,
Nemačius paskutinio kregždės skrydžio
Ir neišklausiusi lakštingalos maldos,
Nauja karta užmiega...
Rudens šalnoj sugrubus žemė
Šnabždės:ateina vėl žiema...
Net nepajus,kai vėl gurgės
Pavasario upeliai---
Nauja karta.
2004

Meilė-sielos prabudimas


O MEILE-kaip žydintis vyšnių sodas.
Primerki akis-nutvieskia beribė balta...
Su saule pražystanti,virpanti vėjy-
Nutirpusi stoviu bejėgė prieš ją.
O laimė-sielos prabudimas,
Kai dienos ir naktys bemiegės
Pavirsta į sapną-ilgėtis tavęs.
Ir nieko nebodama bėgi ir bėgi
Gyvenimo baltu keliu,
Kol žydi baltoji vyšnia.
2005

2008 m. gegužės 12 d., pirmadienis

Naktis


Už durų lyg ginklanešys
Naktis sustojo,
Pro langą spindi baltas kalavijas-
Nerami delčia.
Kai iš visų juodų kerčių šešėliai moja,
Koksai didžiulis noras-
Saulei nusilenkti paslapčia.
Pro kur ,sakyk,nors svajose
Man pas tave atėjus,
Priglusti prie krūtinės,
Kai tokia naktis bemiegė ir ilga...
1996

Tik žemės dulkė

Virš mūsų skraido debesų voriukai,
Grumtynės už gyvybę vyksta net ir ten...
O mūsų širdyse įsiliepsnojęs kerštas,panieka ir pyktis
Ar nusileis užmigt ramiai
Po bobų vasaros voratinklių skraiste?
Juk esam amžinybės verpete
Akimirkai užgimę padarėliai-
Tik žemės dulkės,
O skubame sakyti Biblijos tiesas.
Per savo amžių net esmės šių žodžių nesupratę
Vis ieškom amžinos tiesos
Kaip tas voras musių,
Kol iš padebesių nenusileidžiame...
Ir virstame mažyte
Žemės dulkele.
2006

Vasaros pradžia

Šiandieną topoliai
Pirmuoju vasaros sniegu
Į žemę krito.
Blakstienas glostė
Švelnūs jų pūkai,
O vėjas ,iš gilios krūtinės atsidusęs,
Lyg mylimojo pirštai
Žaidė šakų garbiniais
Ir saldų kvapą
Pažeme išsklaidė...
Bridau pakelėmis,
Norėjau kuo ilgiau švelnumą padais justi,
Maniau,per vasarą viešės pietys
Ir pamiršau,kad apgaulingas metas-
Duženas vos vos užpustė,
Iš skausmo prie paties menkiausio akmenuko
Suklupau...
Nesupratau,ar lietūs lyja,
Ar krinta topolio sakai,
Ar mano ašaros per skruostus byra,
Kai iki kraujo susižeidus,
Kad esi pavargus, pamąstai.
O užliūliuoti atmintį
Net topolių kvapai neleidžia
Ir vėl audros šaukiuos
Tylia malda,
Kad nupustytų nuo takų
Iliuzijas lyg pūką baltą-
Geriau tada žiūrėti į skaudžias,
Nepridengtas melu šukes,
Negu pajusti širdyje lyg durklą-
Žvilgsnį šaltą,
Kai sugrąžinti bėgi
Su topolių pūkais
Nuskridusias svajas.
2006

Mano gyvenimo upė


Maniau įbrisiu į švelnias bangas,
Jų keteras lyg pienės pūką
Delnais košiu,
Bet slenksčiai slidūs...
Kai pirmą akmenį
Su ašara nuploviau širdyje,
Kiek sutrikau...
Pasilenkiau į gelmę-
Tai Giesmių giesmė be žodžių ošė,
Net abiem rankom į krantus įsikibau.
O!Kokie galingi sūkuriai,
Kai meilės,neapykantos,kančios verpetai
Suplūsta į sielos gelmes
Ir pamatai,kad į akis pažvelgia saulė
Ir groja spinduliai
Šviesos sonatą-
Apleidžia jėgos
Ir viltimi apakus
Į tamsią nežinią
Negrįžtamai,
Pamiršus baimę
Pasroviui lyg pienės pūkas
Pasukau.
Palaimink,Dieve,mano kryžiaus naštą-
Nuo šiol kiekvieną žemės pėdą
Gerumo ašara suvilgius
Dovanosiu Tau.
2006

2008 m. gegužės 10 d., šeštadienis

Praregėjimai

Praregėjimas
Niekas erdvės neišmatuoja,
Neranda skaičių pabaigos
Ir nepasiekia vandenyno stingdančių gelmių,
Kai rankoj akmenį suspaudžiu,-
Šį žemės pirmą grumstą juodą-
Širdy kiekvieno mūsų
Paslaptingą pradžių pradžią-
„Gyvenu!“-girdžiu.
Matau,kaip žalią mišką
Laumės juosta juosia-
Mįslingąja gama spalvų visų...
Visi gyvendami sužinom žodį-
„Netektis ir skauda“,
Bet verkiame dažniausiai ne dėl jų...
O atsidūstame dėl prarastos sekundės,
Neišsipildžiusių svajonių ir vilčių-
To vieno blyksnio,kurį amžiais jaučiam.
Tam jausmui niekad neradau ribų.
2008

Rašau

Mes vėl drauge
Mūsų kieme kaštonas žydi
Ir liepa šildo saulėje lapus.
Pasveikina kasryt jie vienas kitą,
Tai taip gražu!
Bet ar ilgai taip bus?
Koks trumpas amžiaus mirksnis-
Tarsi pilkas vyturėlis
Pragysta virš arimų-
Vėjas nupučia giesmes...
O!Palinkėsiu liepai ir kaštonui,
Kad lakštutės trėlės
Daug kartų užmigdytų
Ir vėl prikeltų
Vasaros dienas...
O su jumis ruduo,žiema-
Tik trumpas nebūties šešėlis,
Kurį taip norisi be liūdesio
Atmest.
2008

2008 m. gegužės 9 d., penktadienis

Vaikučių kampelis

Gamtos namai
Štai prie ežero,ant kranto,
Kur žuvėdros šaukia audrą,
Čia ir perisi antelės,
Stato bebras sau namelį.
Kerta drebulę ir karklą,
Po šakelę viską tempia,
Kad vaikai ramiai lindėtų,
Plaukti nuo mažens mokėtų.
O urveliai nuo laužyno
Driekiasi lig pat eglyno.
-Pasislėpkite,vaikeliai,
Nes piktieji siaubą kelia,
Braunasi į mūsų trobą,
Dažnai šniukštinėja Tobis!
Vakarais,kai saulė leidžias,
Prausia savo kailį bebras-
Nardo ežere,puškuoja,
Plačią uodegą kilnoja,
O snukutis,kai išnyra,
Bangų sūkurys pakyla.
Žiūri vanagas nuo stuobrio,
Kraipo galvą-gal apuoko
Būta netoli liepynėj,
Kad visas peles išgynė.
Nesimato ir antelių,
Kurios peri už lieptelio.
Gulbės tik kaklus nardina,
Ežero žoles augina...
Įlankoje,už nendryno,
Kirai vaikučius nardina-
Kas toliau panėręs plaukia,
Tam riebi aukšlė priklauso.
Džiaugiasi bebrai kaimynais-
Visi ežeru dalinas.
Jiems gamta paskyrė trobas,
O dangus-geriausias stogas.
...........................................
Pasėdėkim tyliai tyliai,
Netrukdykim,nes juos mylim.
2008

2008 m. gegužės 8 d., ketvirtadienis

eilėraščiai 2008 m.

Ta pati būtis
Gyvenimas susideda
Iš nuolatinių paklydimų,
Iš nuosmukių
Ir pojūčių šventų.
Galbūt todėl ir esame užgimę,
Kad laimės siektume kartu.
Kartu mylėtume
Ir dangų,žemę,
Kartu žiūrėtume
Į tas pačias erdves...
Tai kas, kad tariame
Skirtingai savo vardą
Ir matome ne tas pačias spalvas.
Bet būsime būties paženklinti
Kas rytą-
Tą pačią dieną,
Tą patį kelią
Eidami.
2008
Ilgiuosi skrydžio
Matuoja dangų
Sparneliais kregždutės
Ir tartum šildosi prieš saulę
Debesėliai balzgani...
Primerkusi akis žiūriu,
Kaip sklaidosi virš miško
Baltas rūkas,
Sugrįžta sielon laisvės ilgesys.
Į tolimas erdves
Nors mintimis keliausiu,
Kur kregždutės
Vis prikelia slapčiausias svajones.
Ar tu gali su manimi pabūti,
Kol saulė dega akyse...
2008

Rašau

Nuėjau širdim
Prie tavo tako,
Kuriuo išėjai,
Kur žvaigždės be dangaus
Sužibėjo
Ir staiga nublanko,
Nes dangus-čia,
Kur žibutės kalba,
Motinos kalba,
Jos ašarų lietum.
Negalėsiu peržengt tavo slenksčio-
Taip siūbuoja jūros,vandenai...
Mano kojų šnaresio
Nejaučia,nesupranta.
Rankos neištiesia
Tolimojo miesto žiburiai
Tik tau
Tiesūs mano žodžiai
Skaudina tau širdį.
Gal takas numintas
Tiesias neramiai.
Nesakyti žodžiai
Sielos neužpildo,
Dilgėlėm užplūsta
Sodo pakraščiai.
Tu atleisk,kad būtį
Kaip neramią širdį
Kilsteliu į viršų-
Skeliasi žaibai.
Juk kasdien gyvenam,
Einame į viltį,
Pagaliau sudūžtam
Kaip audroj laivai.
Tuštuma
Šįvakar skambinau Šopeną.
Kaip šniokščia miškas,
Lengvučiai debesėliai plaukia
Ir pievomis nuošia vėjas,
Upeliai kliokia nuo kalnų
Ir skuba vis tolyn tolyn...
Prislopsta muzikos akordai
Tartum iš sapno prabundu,
Nusvyra rankos-
Tuštuma...
Sugriaudi salėje plojimai:
,,Bravo!"
Aš stoviu scenoj vienišas ir vienas,
Bet ne vienintelis,
Nes jie kitam rytoj
,,Bravisimo!"-skanduos.
Pamąstymai
Jeigu Lietuvėlė užsienin išbėgtų,
Kas šauktų Žemyną
Prie naujos vagos;
Kas rugį mylėtų
Tarsi savo draugą,
Gal gandrai užmigtų
Šalia Lietuvos?
Jeigu mūs elitas
Tik angliškai kniauktų,
Kaip eiles rašytų
Broliai prie Neries,
Jeigu kaimo bernas
Pusbačius išaugtų,
Kaip gaidžiai giedotų
Šalia Utenos?..
Pavasaris
Apglėbkim tėviškę delnais,
Sustokime trumpam po kryžiais,
Ten,kur susikerta keliai-
Nuo senkapių iki jaunystės skrydžio.
Ištieskim viens kitam rankas-
O!Kaip ant močiutės minamo rotelio
Senolio plūgo saulė blykčiojo!
Pamiršo šienpjoviai senas dainas,
Tik žemė nieko niekad nepamiršo...
Tebesiūbuoja dar pavieniai ąžuolai,
Taip šimtmečius skaičiuoja,saugo,
Parskrido jau į tėviškę gandrai
Ir savo lizdą vėl sparnais apgaubia.
2008.03.28
Pavasario sonata
Bėga bėga saulė upeliukais bėga,
Verkia verkia beržas žirginų sula.
Vieversėliai lyg grumsteliai budi,
Pernakt neužmiega,
Kad nepavėluotų rytmečio aušra.
Kelia kelia žalią želmenėlį
Jų giesmė skalsi,skambi,skardi.
Upeliukais saulė nepabėgo,
Švystelėjo ji manoj širdy.
Kelki kelki,raskilėle,rasą
Žvelk pažvelk į dangų akių šiluma.
Bėga bėga paskui saulę-
Bėga kojos basos...
Žeme,žeme,sveikinu tave!
2008.03.28

2008 m. gegužės 7 d., trečiadienis

Mano kūryba 1995-2000

Aukojimas

Aš myliu!Ką?
Gal tik svajonę
Kaip debesėlį,plaukiantį dangum?
Miražą susikūriau iš spėlionių
Ir nulipdžiau iš smėlio dulkių
Vientisą paveikslą mylimo žmogaus,
Todėl jis tinka
Kiekvienoj širdies kertelėj pakabinti.
O gal žmogus taip ir sukurtas Dievo,
Kad jo paveikslas kistų:
Pavasario dangaus žydrioj aky matai
Kasdien kitokį mylimojo žvilgsnį,
O vasaros kaitroj jauti
Delnų svaiginantį pavėsį,
Rudens šalnoj-nutvilkantį karštumą,
Šaltos žiemos speige-
Artėjančio pavasario upelių
Veržlią tėkmę...
O meilę pirmą kartą išpažįsti
Tyliai-sau pačiam-
Kaip taurę,sklidiną kančios,
Kaip auką artimam.
Mylėti-saugoti paveikslą,
Stovėt prieš vėją,jį užstoti,
Kartais užsimerkti,
Kad birios smiltys nesužeistų
Sielos atvirų akių...
Aš myliu patį žodį-MEILĖ,
Kurį kiekvieną kartą
Tavo vardu tariu.

Tik sau

Gyvenimas-kasdien sudūžtančios svajonės...
Nors ir graibstau šukes,
Nukritusias į kasdienybės dulkes,
Bet jaučiu,kad ne rankas,
O pačią širdį žeidžia.
Tada į praeitį
Kaip į motulės glėbį sugrįžtu
Ir glostau seno rankšluosčio
Kryželiais padabintą margą raštą.
Prieš daugel metų austos lino sruogos
Kvepia dobilais.
Raudonos jų galvutės,
Baltuose pusnynuose užmigę,
Galbūt pavasarį žaliuoju želmenėliu
Pas mane ateis?..
O motinėlės dainos,
Prie ratelio išdainuotos,
Apie šilkų skarelę
Užliūliuoja sielą
Ir krinta spalių lietumi
Ant kelių kaip viena būtis-
Paguodos žodžiai.
Iš praeities atklysta pasakos
Apie našlaitę ir bernelį mielą,
Sušildo ateities svajas
Ir žiebias vėl lemties viltis,
Kad šiam tamsių šešėlių
Ir šviesiųjų spindulių sraute
Gali įprasminti ir savo žodį,
Kaip šaltinį,
Kuris į amžius bėga.

Ieškojimų kely

Kam žmogui duota
Tūkstančiai veidų
Ir sielą vis kitaip iškreipiantis,
Lyg juoko veidrodžių fone,
Netikras pažinimas?
Stebėdamas kitus,
Bematant prarandi save
Ir nežinai:ar tai dar tu,
Ar tik iliuzija-
Kaskart vis pirmapradis atgimimas...
Tada eini lyg neregys,
Ištiesęs ranką...
O kaip klaidu,
Jei neturi net ir lazdos,
Kuria galėtumei
Paantrint savo žingsnių aidą,
Kuri suklupusiam padėtų atsistoti
Ir save atrasti leistų.
Bet vėl nesupranti,
Kada prasideda augimas-
Gal tik tada,kai pats jau krisdamas
Gali dar artimo kilimui,
Ranką-tarsi burtų lazdą-
Ištiesti,
Kad būtų kiek abiem lengviau
Iš naujo prisikelti
Ir į gyvenimą išeiti
Tarsi antrąkart užgimus.

Kaip neprarast erdvės troškimo

Kaip greitai bėga
Širdyje užgimusios sekundės!
Pakyla susimaišiusios su vėju
Ir nuskraidina į erdves
Pritvinkusį prieštaringiausių pojūčių
Minčių chaosą.
O man tenai pakilti nevalia,
Nes dar prie kojų
Joninių papartis savo žiedą siūlo,
O liemenį lyg apynys
Dvi kibios rankos apsivijo
Ir glamonių prašos...
Kai ant galvos erškėtrožių vainikas
Žemyn jau žvilgsnį lenkia,
Žiema į širdį skverbias,
Dar girdžiu,
Kaip skambindami juodą gruodą
Lyg Vėlinių varpai,
Įžiebę viltį-paskutinę žvakę-
Laiko žingsniai žengia.
O!Niekada nebūsi laisvas
Nuo žemės burtų
Ir erdvės troškimo!
Tik kaip sunku
Suderint tam pačiam laike
Lyg šventam Pakylėjime
Beribį polėkį
Ir širdį stingdantį
Žemyn kritimą...

Dangaus šviesa

Dangaus šviesa
Pro debesį išnirus
Į molinį namelį pasibels,
Kai Strėlupio dugne
Kiekvieną akmenėlį
Apglėbs ir palengva gludens.
Iš čia išeisiu su svajų palyda
Suspaudus vilties akmenį delne,
Kuris padės kaip siūlų kamuolėlis
Trečiąjį kelią
Nuo žydinčio pavasario
Iki pabjurusio rudens atrast.
Atgal sugrįšiu,
Kai įveiksiu miglą,
Atrasiu artimą tarp svetimų,
Tegu tas jausmas bus akimirksnį nušvitęs,
Voratinklio lieptu nutiestas,
Bet pakylėtas
Lyg dangaus šviesa.


Troškimas būti

Tu nori imt gyvenimą
Kaip duonos riekę
Ir valgyt laužydamas jį
Į vakar, šiandien, ryt...
O man gyvenimas-nedalomas
Kaip magiškas,galingas laikas-
Kaip vienas-deginantis saulės kamuolys.
Pajuntamos tik bėgančios sekundės-
Nuo sielos atitrūkstantis krislelis,
Į nebūtį skrendąs...
Todėl toks ilgesingas troškulys
Priglausti akmenį
Tarsi mažytį vaiką-
Kaip amžių dvelksmą,
Kaip gaivališką ateitį,
Kaip suraikytą duoną,
Kasdien valgomą...
Ir nepakeičiamą į nebūtį
Ėjimą---
Per akmenis,
Per gruodą-
Į saulės spindulių nušviestą
Rudenį-klevų ošimą,
Į sielą kerinčias
Dainų melodijas graudžias.
O!Būk su manimi-
Poezijos prikeltas,
Antrąkart užgimęs,
Meile pavadintas,
Nenumaldomas troškime-būti
Prie bendro vakarienės stalo
Su rieke juodos duonos,
Raudono vyno sklidina taure.

Mano amžiaus knyga

Gyvenimas-dviejų spalvų knyga-
Ant juodo lapo nupiešiau
Mefisto niūrų veidą,
Baltam-nekaltas angelas plasnoja,
Kai verčias puslapiai,-
Naktis-diena, naktis-diena,-
Piktasis demonas
Paliečia nekaltybei kojas
Ir sparnus palaužia...
Tada nebežinau,
Kuris iš jų, kuriam lape,
Pamiršęs atsargumo kaukę,
Prie manęs sustoja
Ir taria nuoširdesnį žodį,
Ranką man paspaudžia.
O!Kaip ryškiai juoda-balta
Visom vaivorykštės spalvom nušvistų,
Kad visas išgales sukaupus,
Atrasti vidurį įstengčiau
Ir paslaptingą savo amžiaus knygą
Atsiversčiau!

Ieškojimas

Dėl laimės mirksnio
Skustuvo ašmenimis kas dieną eičiau
Taip pasiilgau saulės!
Kaip noriu iš nakties
Tarsi iš grasančių siaubo nasrų
Išeiti į pasaulį šviesų
Ir širdies skausmą
Kaip aguonų pilną saują
Pavėjui paleisti.
Bet kritusios į žemę
Jos krauju pavasarį pražydo
Ir po visą horizontą išsisklaidė,
Uždengė šviesų dangų,
Privertė mano saulę nusileisti
Ir antrąkart į naktį sugrįžau.
O!Dėl laimės mirksnio
Skustuvo ašmenimis
Per pragaro ugnis nueičiau,
Kad vėl galėčiau prisikelti,
Prie saulės būčiau siela kiek arčiau.

Praregėjimas

Su nerimu ir baime širdyje mačiau,
Kaip blausiai dega
Šuns benamio akys.
Jose sutilpo alkis, netektis,
Ir prarastos bemiegės naktys.
Kai pasroviui ramiai ėjau,
Jis iš paskos man sekė.
Nežinau, ko jam labiau reikėjo-
Kaulo numesto,
Namų,
Ar tik švelnaus prisilietimo,
Nes sekė iki pat namų
Uosdamas pėdas svetimas
Ir kartą te išdrįso
Prie kojos prisiliest snukiu...
O!Tąsyk supratau,
Koksai vienodas būna
Žmogaus ir šuns likimas
Ir kaip vienodai blausiai
Dega akys...
Kai aš dėl šio regėjimo verkiau,
-Akytės liūdnos,-kūdikis pasakė.

Tuščių žodžių aidas

Net pasakyt sunku,
Kiek gali reikšti tuščių žodžių aidas...
Kaip sukežėjęs puodas
Gūdžiai skamba,
Bet artyn vilioja-
Pažiūrėti,
Nors gerai žinai,
Kad nieko nekainuoja-
Nei dėl garbės,
Nei pareigos,
Nei sielos atvirumui-
Niekam jis netinka;
Lyg tas šuo,
Kuris tik prieš mėnulį loja...
Bet klausai,
Nors gėdos jausmas gomurį suspaudžia,
Kad pasiklydai taip lengvai
Prie pirmo medžio prisiglaudus...
Net vardo jo nebežinai-
Tik žievę tarsi tuščią žodį gliaudai
Ir negali atplėšti nuo kamieno,
Nes pajunti- be galo skauda.
O!Nėra pradžios, nei pabaigos
Tam žmogiškosios sielos atradimui!
Tada tik sužinai, kad pats esi kitoks-
Ne žodžiuose paklydęs lyg arimuose.

Meilės dovana

Tik mylintis žmogus
Tegali būt laimingas.
O ar mylėti uosį,beržą-
tai tas pats,ką glostyt
mylimojo plaukus
ar kurti iš svajonių
dūžtančias nuo laiko bėgsmo
permatomas linijas?
Ar tai tas pats ,
kai paneri į srovę ranką
ir matai ,kaip krypsta
pirštų kontūrai,
kaip blanksta
stangrios gyslos
po odos rezgine juslia?
Ar tai tos pačios akys
žiūrėdamos į žvakės liepsną
pačios dega
neišsipildančių godų aistra
ir tirpdo laiko šydą,
kurį vienintelį mums davė Dievas,
kad mes mylėdami gyventume,
gyventume kažkam kitam...
O!Kokia laimė būti mylimam.

Praregėjimai

Atleisk man,
Jei gali atleisti.
Taip nuoširdžiai
Dar niekad niekam nesakiau.
Gyvendamas kančioj
Žmogus kitam tegali dovanoti kančią,
Todėl atleisk,
Atleisk, labai Tave prašau.
Dabar tik supratau,
Ką reiškia Biblijos Tiesa-
Pasaulio sutvėrimas-
Taip tveriamas ir pats žmogus:
Pirmoji būna sieloje mintis-
Pirmasis nuodėmės gimimas,
Po to jau žodis-
Aistringas žalčio žvilgsnio spindesys.
O!Koks baisus,
Kada apnuoginta širdis,
Prisilietimas,
Apjungiantis ir mintį,žodį-
Kaip nepagrįstą troškimą-
Sukurti vėl iš dulkių pasakų pilis...
Atleisk man,
Jei galiu prašyti atleidimo.
Atleisdamas suprasi-
Aš ne Kūrėjas,
Aš-tiktai žmogus.

Švelnumas

Pasigavęs pienės pūką pamatysi,
Kad jisai pašėlęs-kaip jaunystė.
Ir laikyk jį, glausdamas prie skruosto,
Kol balta
Taps kaip pienės pūkas tau galva...
O gyvenimo keliu vingiuotu
Kai eini,
Pienės pūką, o ne akmenį
Nešiok širdy.
Net šaltos žiemužės vidury,
Sniego gūsiuos
Baltą pienės apdarą regėt gali.
Eik per žemę-
Bus jinai lengva,
Jeigu jausi
Švelnią meilę delnuose.
Rankų švelnumu
Nustot tikėjus-nevalia
Net ir tada,
Kada pienės pūkas
Taps kalnelyje
Geltona kepure.

Neturėk kitų Dievų

Kasdien šimtai veidų,
Praeinančių pro šalį, tarsi kviečia
Pabūti, net suglaudus širdis ir pečius,
Šypsotis, į pasaulį žvelgti tiesiai,
Spindėti rytmetį prieš saulę,
Kad virstum tyru lyg rasos lašu.
Bet jie tiktai praeinantys pro šalį,
O jeigu nori žemėje įleist daigus,
Turi pajusti, kaip šalna tave paliečia,
Pakandanti net ąžuolo lapus,-
Ir gyvastį kaip nešasi upeliai
Į amžiaus vandenynų sūkurius gilius...
Tada atsigrįžti į saulės kelią,
Paduodi ranką vienam Dievui-
Be pykčio, priekaištų, atleisdamas,
Žvelgi į veidą kiekvienam...
O daug lengviau mylėt kažką-
Net ir pasaulį visą,
Negu paskirti sielą ŽMOGUI,
Kaip Dievo kūriniui-vienam.

Pažinimas

Vanduo-jisai savaime šventas
Kaip Dievo dovana-pakrikštyti,
Nuplauti kančią,
Suvilgyt lūpas,
Kai alpsti nuo žemiškųjų
Pragaro gaisrų.
O ašara -vanduo,
Parodanti ,kad siela kenčia
Ir pasirengusi su akmeniu
Kalbėti kaip su artimu
Ir mylimu.
Pavasario lietaus lašų sraute
Norėčiau žemės paslaptį įžvelgti,
Todėl basom po rasą
Pabraidyt einu.
Dažnai į upės gelmę pasilenkus
Suprantu,kaip negrąžinamai
Ir skaudžiai bėga laikas...
Tik rudens liūčiai apie tai kalbu.
Todėl gyvenimą aš priėmiau kaip kančią,
Kaip sunkų kryžių ant pečių.
O!Kur surast šaltinį,
Iš kurio galėčiau atsigerti,
Kad siela susilietų su lietaus lašu?

Praregėjimai

Pažink save ...
Dėl artimo gali ir apsirikti,
Vis tiek tu jam atleisi
Net kelis kartus.
Išsprendęs žmogiškojo nuoširdumo lygtį,
Suprasi, kiek pasaulis gali būti pažinus.
Pajusk, iš kur pučia šiaurės vėjas,
Atgręžęs veidą ,
Gerk jo aimanas karčias,
Tada žinosi, kaip sunku
Pražysti paprastutei lauko gėlei,
Net varpučiui po akmeniu
Išleisti baltas šakneles.
Nebesakysi, kad tu nuskriaustas,
Nes šiandien vėl su saule kėlei,
Ištiesdamas pasauliui
Tvirtas dar rankas.
Dabar padėki ir kitam
Žiede baltosios ramunėlės,
Atrodo, vaikišką burtažodžio lapelį-
Septintą žodį-myli
Susirast.

Dar ne žiema

Kai balutes užtraukia ledas,
Dar ne žiema-tik jos aidai.
Kai pirmas šerkšnas padabina plaukus,
Dar ne jaunystės pabaiga-
Tiktai pirmieji pranašai.
Dabar brendu per baltą sniegą,
Aplinkui tvyra tolių šnabždesys,
Prigludus prie širdies vienatvė miega...
O koks svaigus pilnatvės ilgesys!
Kam bėgti nuo minčių verpetų,
Jeigu kiekvieną dieną jos vėl čia?..
Linguoja šakos į minčių duetą,
Suplaukia džiaugsmas paslapčia!
Tada klajoju po gyvenimo vingrybes,
O tiesaus kelio niekaip nerandu,
Galbūt todėl ir posmai šie užgimę
Nutils prie užpustytų sniego kauburių.

Dar kartą praregėjau

Lig šiol verkiau
Dėl netekties ir nevilties
Vienatvės nepakeldama
Drauge rinkausi
Juodą naktį -gūdžią.
Prie tuščio guolio
Lyg prie mirties ženklo suklupau,
Prašiau sapne ramybės,
Maldavau sugrįžti, neapleisti
Ir iš paskos šešėliui bėgau.
Bet išgirdau tik ,kaip už lango
Vienatvę medžių šakose
Besielis vėjas ūžia.
Norėjau nors trumpam
Prie liauno beržo prisiglaudus
Pajust glamonę žirginėlių ant pečių;
Maniau, kad amžinąją gyvastį pažinus,
Galėsiu pasakyt-širdy ramu.
O, tąsyk pvavirkau
Kur kas skaudžiau:
Dėl netekties ir nevilties,
Vienatvės ir pažinimo gėdos ,
Kad išdrįsau,kas uždrausta,paliest.
Ramybe apsigauti-
Neįstengia niekas.

Gerumas

Kai daug tauraus gerumo širdyje,
Gali lyg maldai atsiklaupęs
Iš džiaugsmo verkti...
Kiekvieną gėrio kruopelytę,
Išnešiotą tyro jausmo,
Gali snaigės lašu
Karštam delne
Į skaidrią ašarą paversti
Ir į saulę pakylėti...
Net akmeniui šaltam tada
Gali burtažodžius kalbėti
Apie juodosios žemės
Širdį skaisčią,
O dievišku sostu
Jo kietą nugarą pavertęs-
Atsisėsti...
O!Kaip smagu
Po išlapojusiu sielos medžiu
Gyvenimo lapus po vieną versti
Ir viską,kas tik gyva,
Apglėbti ir mylėti
Ir saulės spinduliu paversti.

Vienatvė

Priėjau prie sodo,
Kur pavasarį
Obelų žiedais į žemę snigo,
Pirmą giesmininko dainą
Išgirdau šalia...
Kokia sodria žaluma
Ši vasara vilnijo,
Bet gyvatvorė spygliuota
Ranką sužeidė
Ir darželio vidury
Neatrakinta liko Sandaros skrynia-
Joninių laužų uždegt nesugebėjau...
Išėjau į tamsą
Ir vienut viena
Niekieno nematomam
Paparčio žiedui
Vaiskią naktį pasakyti tegalėjau,
Kad kiekvieną laimės sodą
Juosia amžina lemties tvora.
Ir neperžengsi ribos,
Nes gerai žinai-
Prie vartų
Deganti duobė žarijų paslėpta.
Išdrįsau tik pirmą
Klaidų žingsnį žengti-
Liko saujoj pelenai
Ir širdis kartėliui pasmerkta.
Rudenėja...
Obelys bevaisės-
Tuščios šakos styro.
O kokia aukšta aukšta tvora!
Susisupusi pečius į šaltą miglą,
Ilgai žiemai
Į gyvųjų kapines grįžtu viena.

Praregėjimai

Aš laikinas pasaulio elgeta, benamis.
Aš vėl nebeturiu namų, o mūro sienos
Be sielos, meilės ir be šilumos,
Ir kur nėra nė kampo prisiglausti...
Atskridus kregždė sveikino šį rytą,
O aš nesugebėjau atsišaukti.
Nuplauk, lietuti, ašaras nuo skruostų,
Sugerk į smėlį, mano karštas pėdas...
Kur eit, jeigu tolyn jau baigias takas,
O meilė,vyturio giesme giedota,
Jau nutilo.
Ir kaip dabar stovėti ant ribos,
Kur ta vaivorykštė,kuri parodo naują kelią?
Nuneški,vėjau,mano sielos šauksmą,
O! kalnų aide,atsiliepk,
Tik antrą kartą nebepakartok!
Taip pavargau per miglą eiti.

Kelio pradžia

Nereik sparnų,
Nereik padangių aukštumų.
Duok, Dieve, lygų taką,
Kad per žemę eitum,
Ir nereikėtų niekada nuleist akių,
O visada galėtų
Artimas
Sutikęs šiltą žodį tarti,
O Tu mokėtumei kitus suprasti
Ir atleisti.
Nereikia gręžtis ten,
Kur draugiška ranka nemoja,
Nešaukia nei širdis, nei protas,
Nei kiti jausmai,
Kur po klajonių
Negalėsi nusiplauti kojų,
O tik manysi, kad elgiesi mandagiai.
Suklupęs nemanyk,
Kad akmenys kieti ir sunkūs,
Nes kelias visada šakojasi
Į daug takelių, brydžių-vos pastebimų,
Todėl ne kartą ir paklysti lemta
Ir vėl sugrįžt prie slenksčių tų pačių...
Bet netikėk, kad ši diena lemtinga,-
Tai tik pradžia,
Pradžia visų pradžių...

Kelias namo

Visi mes pradedam gyvenimą nuo slenksčio
Ir einame taku grublėtu iš namų toliau.
Man buvo jis gal kiek labiau numintas,
Todėl ir purvo pasitaikė kiek giliau...
Paėmus baltą motinėlės skarą šluosčiau
Nuo artimųjų veido ašaras, sielos žaizdas rišau,
Kol pirmąkart pati didžiulę netektį patyrus
Prie smėlio kauburio suklupus pravirkau.
Ir supratau:gyvenimas-ne šventė,
Ne saulėj balinamas drobių takas pabary,
Jeigu surinktumei į vieną visą žemės kančią,
Paskęstum lyg šventajam krikšto vandeny.
Ar drįstum net tada
Į Kristaus pastatytą Kriptą žengti,
Kurioj nėra nei melo, netikrumo, rūbų prašmatnių?
Todėl ir pakeli akis į begalinį dangų vaiskų,
Jauti, kiek daug nepasakytų lieka paslapčių.
O tik pajutęs ant galvos dygaus vainiko
Pralietą kraują-atpirkimo lašą sūrų-
Grįžti ramus namo-prie slenksčių numintų,
Bet vis dėlto savų...

Grįžtu namo

Pakilo debesys juodi,
Suskambo vėtroj varpas
Ir nusirito aimana
Beržyno link.
Gegutė užkukavo paskutinį kartą,
Paspringo aidas
Po žalia pušim.
Daugiau nesiklausiau,
Gal nepanorau-tik ne šitai...
Ir palengva, be žodžių
Iš svajonių sugrįžtu.
Tenai sustingęs laša
Lėtas mano laikas-
Lyg išduota,pavargusi
Namo einu.
Nesupratau savęs,
Nei savo artimųjų,
Dabar karštai, karštai meldžiu-
Nebe atstumk manęs šią valandą
Taip meldžiasi tik vieniši ir atstumtieji
Ir ne paguodos laukdama kalbu.
Pasmerk, bet tik atleisk,
Atleiski,o kūrėjau!
Nes su malda ir atgaila
Prie Tavo kojų suklumpu.

Netikra šviesa

Už lango rudenio lietus
Skaičiuoja prarastąjį laiką,
Bedvasė ir belytė tvyro
Vakaro tvanki, klampi tamsa,
Po juoda debesų skara
Jaučiu sužibusią vakarę žvaigždę,
Bet jos šviesa toli toli-
Net ir vaizduotėj nepasiekiama.
Ant lūpų sklando žodžiai-
Netikros monetos
Už jas net nenupirksi
Prasto vyno
Širdgėlai užgert...
Į drumzlinas taures
Rudens lašelių muziką supyliau,
Bet sielą nuodijančią taurę
Kaip sunku išlenkt!..
O!Atbula ranka
Nublokšti kad galėčiau
Nuo vaišėms padengto
Netikro stalo,
Netikras šukes.
Tada ir rudens liūčiai
Labanakt pasakyt galėčiau
Ir nusileistų sapnas
Lyg palaima laikina.
Bet kaip užmigti,
Kaip iliuzija tikėti,
Jei net šviesa Vakarės netikra?

Koks žmogus būtų nelaimingas,
jeigu viskas vyktų pagal jo norus

Per vieną mirksnį
Vėl žemė į chaosą virstų,
Jeigu kiekvieno noras
Išsipildytų tuoj pat...
Kiek rankų su kalaviju
Prieš kitą žmogų kiltų,
Su kokiu gaudesiu
Tarsi ugnikalnis užgesęs
Ir vėl ištvintų keršto lavina.
Kiek sprogtų pragaištingų žodžių-
Artimą prakeiktų
Dar už nebūtas
Ir jau padarytas nuodėmes,
Kad ir slaptas,
O kiek širdžių savo žaizdas atvertų,
Pareikalautų atpildo
Net ir už būsimas skriaudas...
Ir kiek tik rankų susipintų džiaugsmui,
Sugrįžtų atgailai,ramybei,kad ir sau...
Juk daug lengviau
Nors nukryžiuotam,
Bet į dangų kilti,
Negu pakelti kitą žmogų,
Kad jis ištiestų ranką link dangaus.

Kai esi be kaukės

Kai ant pavargusių blakstienų
Priglusta vakaro vėsa,
Pastatome batus į kampą,
Paliekame su rūbais prigimtais,
Nusiimam nuo veido
Gyvenimo uždėtą klouno kaukę.
Ir kai vaidinti nebėra prieš ką,
Su savimi kai pasilieki nakties tamsoje,
Atsiveria per dieną skaudžiamos širdies
Žaizda giliausia.
O basos kojos dega tartum ugnyje
Nevaikščiotais takais
Širdis taip trokšta vaikščioti.
Bet kaip išeisi,
Jei jautiesi prieš pasaulį
Nuogas,neregys,
Su atvira,kraujuojančia žaizda,
Kurią kiekvienas pirštais pabadys.
Be kaukės likęs cirke-
Dar didesnį juoką kelsi...
O, kokia palaima užsigobti vakaro tamsa,
Prie juodos žemės prisiglausti.
Tada gali klausytis paslapčia,
Kaip tyliai sieloje troškimai
Upeliais alma.
O pro pavargusias blakstienas
Žvelgi aukštyn į išsvajotą saulę,
Bet rytą vėl užsidedi
Tą pačią klouno kaukę...

Nauja diena

Kasryt keliuosi po slogios nakties,
Einu sutikt dienos
Į saulę atsigręžus,
Tik nežinau,
Kokios ji bus spalvos-
Ar spindinti džiaugsmu,
Ar liūdesį atneš ji,
Ar debesų liūty kasas išgręžus
Man skruostus amžinu alsavimu palies,
Kalbės, kad ši diena laiminga,
Nes ją pasveikino ankstyvas vyturys.
Į širdį jo daina įsmigo,
Skaičiuodama vilties žingsnius
Iki vakarės šypsnio palydės...
Jeigu už rankos savo lemtį
Iki tol laikysiu,
Kokia skaisti skaisti bus pilnatis!
Bet kaip vienatvėje lyg jūroje ištirpus
Išsaugoti saulutės spindulį širdy?

Švenčiausias žodis-nemeluok

Kodėl yra painus pasaulis tiems,
Kurie dar nepraradę žmogiškumo,
Kurie dar sugeba gyvent jausmais-
Mylėti, gerbti, artimam atleisti skriaudą skuba?
Kodėl dažniausiai keliam akmenį prieš tą,
Kuris, jam Dievo duoto skausmo nepakėlęs,
Nužudo savo kūną,užpildamas jį vyno taurele,
Narkotikų tarsi maldos ištiesęs ranką griebias?
Kodėl tada Tu savo rankos nepasiūlei,
Kad jam padėtum prisikelti, ko širdis atlėgo?
Kodėl po to iš aukšto pažvelgi į tą,
Kuris gal šimtą kartų už Tave aukštesnis,
Nes nuo gyvenimo skriaudų pabėgo
Ir nepanoro niekam,niekada
Dėl savo paklydimų pameluoti,
Apgauti mylimą.
O, jeigu patikėtų kas Temidės svarstykles
Pirmiausia teisčiau melagius,
Kurie, pamindami kitų jausmus,
Prieš savo artimą, pabarstę galvas pelenais,
Akis nudelbę dedasi šventaisiais ir teisuoliais,
Jie mano, kad tik jų orumas ir garbė
Tegali žemėj egzistuoti ir kitus nuteisti.
Kitų tą patį jausmą-tik per ašaras
Ir nuoširdumo valandą pamintą,
Šventeivos ir melagio kaukę užsidengę,
Į juodą žemės purvą trempti bėga.
Bet juk visų pirma, teisuoli, sau pamelavai,
Nes žemė visada yra ir buvo, bus todėl šventa,
Kad priglaudė lyg mylimąjį net ir tą,
Kuris skausme užgimęs,
Vien kančią iš dangaus patyręs-
Tik kančios kryžiaus nepakėlęs žemėn puolė...
Ir dvasios ubagą priims-karalių nuogą,
Kuris melu prisidengė nuogumą ir menkystę
Ir kuriam atrodė, kad tik jojo marškinių spalva balta,
Kad tik jo akys tiesiai į pasaulį žiūri,
O už apgaulę, melą ir tyros širdies vagystę
Net šimtą kartų, nors ir pavėluotai, bus jam dovanota:
Juk iš visų ''Įsakymų''kai kam švenčiausias žodis-
“Nemeluok,,-mažiausiai šventą galią turi.
O, išblėstų pragaro kančių ugnis,
Šėtono sostas griūtų kaip pilis iš sniego,
Jeigu nors vieną dieną paklydimuose žmogus
Šį šventą žodį nuoširdžiai tesėtų!
Kiek apšmeižtų ir nuteistų,
Kiek apgautųjų-kryžium gulinčių-
Dėl žodžių šventvagiškų ir skaudžių,
Nors paskutinę teismo dieną atsistoti sugebėtų!

. Saulės išsiilgus

Nereikia, jokių priesaikų nereikia,
Kad jų neišsižadėtumei net tris kartus.
Nepalydėsi tu manęs
Į mano sielos naktį klaikią...
Aš pats sau Judas,
Parduodantis ir perkantis
Save už skatikus.
Nereikia žodžių,
Jie tik kliudo minčiai
Nulėkti ten, kur liejasi jausmai,
Kur šnabžda ir liūliuoja, gundo,
Kaip saulės palaidi plaukai.
O!Kaip paglostyt juos, kad nesudegtum,
Suspėtum grįžt į žemę,
Kol nepragydo rytą skelbiantys gaidžiai.

Pažeminimo valanda

Pasauly, pasirodo, ir tokių yra,
Kurie net rankų nenuplovę gviešias
Pačiupinėti tavo sielą.
Turbūt labai gražu,
Kada nuo pirštų purvinų
Skausmo lašai į juodą žemę bėga.
Tada gal nugalėtojo garbė
Pakyla į aukštybes,
Tuštybės kupina širdis prabyla
Ir lūpos
Pasiūlo trupinius
Nuo sujaukto
Ir taip dažnai išniekinamo
Švento Kūčių stalo.
O!Likimo žaismas-prakeikimas,
Kada tu negali net atsiklaupus
Prašyti paprastos ramybės.
Pažeminimo valandą
Tik nuolankiai šypsaisi,
Gilios vienatvės parblokšta
Meldi net mirusiųjų atleidimo.
-Atleisk,atleisk.
Už atvirumo valandą atleisi.

Nežudyk

Aš jau žinau,
Ką reiškia būt laimingai
Ir mylimo netekti-
Jau žinau.
Pirmiausia žūsta pojūčiai
Ir siela degti ima
Lyg pražūtingoj pragaro ugny-
Gal net skaudžiau...
Baisi gėla ,kai kūnas žūsta,
Akys merkias,bet taip trokšta
Aprėpti dar, kas gyva,
Nors žvilgsniu.
Net atsisveikinant,
Kai rankos slopsta
Dar šitaip norisi mylėti-
Kaip tada išeiti iš gyvenimo sunku.
O pasilikęs eina lyg lavonas,
Nors ir gyvas,
Į nežinią
Duobėtu kankinio keliu...
Bet jeigu lemta žvelgt į šviesą
Kaip neregys per tamsą
Ten skubu.
O!Antrą kartą nežudyk,
Kai paskutinę gulbės giesmę
Siela pakartoja,
Gal tai šventa, jei širdis dainuoja...
O Dieve, kas gražiausia,-meilės nežudyk!

Mano kūryba

Baladė apie paukštį
Pavasarį į saulę žolynėliai
Nedrąsiai pažiūrėjo,
Galingai suošė miškai,
Triukšmingai pasirąžė
Upių sūkuriai...
Tada pakilo paukštis
Skristi tėviškėn.
Plasnojo,skrodė vandenų platybes,
Lyg perlai bangos saulėj raibuliavo...
Audra suglumo;
Neįveikusi žaibais
Mažylio paukščio-jis namo keliavo.
Per dykumas -be maisto,be takų,
Kai karštis degina krūtinę,
Pūtavo paukštis-liūdna be savų,
O ilgesys,vienatvė
Daug skaudesnė ir už ugnį-
Troško be gimtinės.
Priskrido kalnus-
Išgaląstos briaunos
Grūmojo.
Tūpti ,glaustis prie uolų?
Sukliko paukštis,
Prisiminęs giesmę vyturėlio.
Viltis- susukti lizdą
Suteikė naujų jėgų.
Pailsęs nebematė,kaip pražydo gėlės,
Kaip keitėsi miškų spalva,
Nebejautė ant sparno vėjo,
Bangos juodų arimų
Rugio želmenėliai
Atmintį prikėlė.
Vaikelių balsas
Lyg tyli Velykinė malda,
Lyg Odisėjo priesaika-
Namo grįžtu!
O krito paukštis ant lygios pievelės,
Nelaukė niekas jo čionai...
Gal skrido per lėtai?
Palūžo ne sparnai-
Vienatvės skausmo nepakėlė:
Juodosios žemės grumstas-
Ne gimtinė.
O tuščias lizdas-ne namai.
Gyvenimas-ne pasaka
Visi mes linkę pasakom tikėti,
Kai jų nebūna po ranka-
Susikuriam ir sekame kitiems.
Juk taip lengviau
Savąją naštą pakylėti...
Pažvelgus į žvaigždes,
Dangus atrodo daug arčiau.
O širdyje troškimai
Tarsi žvaigždės mirga,
Nepasislėpsi,nepabėgsi nuo savęs.
Tada ir glaudžiasi prie kojų
Nepramintų takelių vingiai,
Kurie dažnai su pasakom
Į tuščią nežinią nuves.
Padėkojimas
Žiūrėk-šįryt pakrūmėm
Plukės ir žibutės šypsos.
Klausyk-žilvičiuose lakštingalų giesmė...
Einu per pievą,nusagstytą pienių pūko,
Į vasarą,kuri trumpa
Tarsi jaunystės mirksinti,
Praskrendanti
Ir krintanti žvaigždė.
Jau glostau klevo lapą-
Geltoną,bet mirtim juoda papuoštą,
Ir prie krūtinės
Šiaurės vėjo sveikinimą pajuntu...
Už viską,kad matau,girdžiu-
Jaučiu nepaprastą paguodą,
Todėl per sniego pusnį,
Šaltą speigą
Sušilt į tavo glėbį ateinu.
Kai glostau mylimas rankas,
Virstu į ašarą ir žemę juodą...
Tada dėkoju saulei,
Kad šią minutę,
Akimirką
Šioj žemėj gyvenu.
Aš čia
Sustingau laukime
Kaip obelis prie vartų,
Negirgždanti svirtis
Prie seno šulinio...
Laukiu sūnų,
Nubėgančių tolyn
Nuo gimto slenksčio,
Neatsigręžtančių į langus
Paliktų namų.
Kaip gaila,kad net mano akys-
Tai vingiuotas kelias,
Iš kur negrįžtama
Be nuospaudų gilių-
Ligi širdies gelmių...
Vienatvės tyloje sugrįžta paukščiai,
Bet jie neatneša ramybės
Ant sparnų.
Tada šaukiu net vėjui,
Pasiklydusam beržyne:
-Aš čia,aš čia,matai-šalia!
Balta galva tarsi žuvėdra,
Audroj nerandanti užuovėjos,
Sustingo laukime...
Pavasaris
Apglėbkim tėviškę delnais,
Sustokime trumpam po kryžiais-
Ten,kur susikerta keliai
Nuo senkapių iki jaunystės skrydžio.
Ištieskim viens kitam rankas-
O!Kaip ant močiutės minamo ratelio
Senolio plūgo saulė blykčiojo!
Pamiršo šienpjoviai senas dainas,
Tik žemė nieko niekad nepamiršo...
Tebesiūbuoja dar pavieniai ąžuolai,
Taip šimtmečius skaičiuoja,saugo,
Parskrido jau į tėviškę gandrai
Ir savo lizdą vėl sparnais apgaubia.

Mano kūryba 1995-2000

Noras būti savimi
Ir gimdami, ir mirdami,
Ir kildami, ir krisdami
Taip norim būti savimi...
Bet vis kartojame kitų
Žodžius ir poelgius
Nerasdami savų.
Kai tiesiame į dangų
Virpančias rankas,
Ant pirštų jaučiam vyturių giesmes
Ir net tada atrodo per mažai-
Ne savo, rodos, dainą dainavai.
Tik sopulys, nuo pat širdies
Pakilęs, gomurį palies,
Nekalto vaiko ašaroj ištirpęs,
Palieka niekad žodžiuose netilpęs...
Jis savas,nes nejaučiam skausmo svetimų.
O, kol jausiu būtinumą
Būt su tavimi,
Manysiu-aš esu dar savimi.
Išdeginta veja

Jaučiuosi kaip vagis
Prie svetimo,
Bet dar rusenančio,
Nors jau ir šalto
Židinio pripuolus
Norėdama paimti
Karštas žarijas.
Ką duos ugnis,
Kuri nutvilkina,
Net akmenis ir uolas,
Paversdama jas žvirgždo
Kruopele maža?
Kuo reiks tada dykynę apsodinti,
Kad slėptų pelenus-
Nuodėgulių aukas?
Koks pranašas galėtų
Man patarti,pasakyti,
Kokiais žiedais pražys
Pavasarį išdeginta veja?

Su Kaino žyme

Kiek žemėje žmonių
Su Kaino sielvartu
Ir jo žyme
Kaip elgetos kasdienės duonos,-
Ramybės sau prašydami
It piligrimai vaikšto?
Ir nesuranda, kad kas nors,
Kuriam visas jo nuodėmes
Gyvenimo atleistum,
Jeigu jis tau padėtų
Panaikinti sielos kryžių,
Dievo duotą!
O!Kokią labdarą
Beveidis budelis suteiktų,
Jeigu be jokios graužaties,
Kaip šventą misiją atlikęs,
Nuplauti sau rankas galėtų
Ir nepajustų
Kaino ženklo ant kaktos.
Tada jis būtų šventas
Su nuodėmės didybe!
Būtų triskart laisvas
Nuo Dievo pasmerkimo-
Egzistuoti,
Nuo žemiškos kančios-
Prarasti,
Nuo atgailos,
Nuo amžinosios pareigos
Ir nuodėmės tuštybės.
Iš anksto triskart būki,
Sielos budeli,atleistas...
Bet niekam nevalia
Nutrinti Kaino žymę.

Vėlinių naktį

Rudens simfoniją
Paliegę lapai groja,
Kokia gili ir sopulinga
Vėlinių naktis!
Žvakių liepsnelėmis į nebūtį pamojus
Užsidega dangaus skliaute
Pablyškus pilnatis
Ir ant blakstienų mėnesienoje sužėri
Kaip perlai
Ašarų skaidri liūtis.
Dėkodama gyvybei
Iš mirties guolio ką tik prisikėlus,
Lyg nuotaka,trumpam sugrįžusi,
Prabunda atmintis.
O,laimink, Dieve, grįžusį namo,
Kas jis bebūtų-
Suvargęs elgeta,
Našlaitis be savų,
Gal jam lemtis nulėmė
Daug lengvesnę būtį
Nei man, -šitiek metų klūpinčiai,
Rudens šalnoj prie žvakių,
Skausmingai mirksinčių,šaltų...

Praregėjimas

Dažnai pasijuntu tartum žuvis,
Kurią besielės bangos išmeta į krantą,
Sugrįžti tuo pačiu keliu neverta,nevalia.
Sugniaužiu į kumščius rankas
Lyg paskutinį kartą
Matyčiau praviras į ateitį duris
Ir įeinu slapčia...
Kaip būtų patikėti gera,
Kad ir medžiai girdi,
Dar ošia man svaiginančias giesmes,
Bet prisiminusi
Su purvinu batu pereitą atlapotą širdį,
Prisiglaudžiu prie šalto,
Bet gyvą atmintį dar turinčio akmens.
O!Kaip gali žiūrėti į bejausmį veidą,
Kuriuo tikėjai ir meldeisi
Lyg stabui neseniai...
Ir gėda dėl savęs
Skruostus nutvilko,
Nes šitaip iš arti Mefisto veidą pamatai.
Nepasiduoti,keltis, akmeniu nevirsti
Kaip maldoje dar kartą
Pats sau įsakai.

Neregio giesmė

Žodžius iš sapno
Palaipsniui smiltelėmis sudėjau,
Vijaus miražą,
Nors žinojau,
Kad iliuzija tuščia.
Ruduo staiga pakando
Baltą lauko ramunėlę,
Su šiaurės vėju skriejo
Sielos aimana liūdna.
Kodėl tu taip atsainiai
Vienu mostu
Smėlio pilis sugriovei?
Tavęs aš niekad nieko neprašiau...
Kodėl negailestingai
Vėl mane į tuštumą-
Vienatvę pastūmėjai,
Kad niekad nemylėjai pasakei?
O!Koks slogus, beprasmiškas
Ir nebylus šis praradimo jausmas...
Bet ką iš to laimėjai?
Nežinau.

Pavasario žiedai

Obels žiedeliuose
Užmigo nakčiai saulė,
Sugėrė šilumą
Iškritusi rasa.
Rytą pasveikino
Lyg aukso varpeliu
Pragydęs vyturėlis
Ir sugrąžino vėl saulutę
Į dangaus namus-
Dabar ji spindi mūsų širdyse.

Nuskinsiu tau
Geltoną-paprasčiausią pienę,
Gerumą įsileisiu
Pro širdies vartus.
Su šypsena žiūrėsiu,
Kaip purienos
Tarytum saulė švyti
Tavo pavargusiam
Nuo rūpesčių veide,
O jų visuomet bus...

Tikėk manim-
Apsidairyk-esi ne vienas,
Pražys tuoj rožės
Ir skambės lakštingalos daina...
Gyvenimo būtis lydi kiekvieną,
Didžiausią lobį saugom savyje.
Tik pažiūrėk-
Gražiausiai šiam pasaulyje
Ne gėlės-tiktai laimė žydi,
Kai susitinka meilė akyse.
2008

2008 m. gegužės 3 d., šeštadienis

Pasakėlės

Pirmoji diena
Senoje troboj ,prie kelio,
Kur žalia žalia pievelė,
Striksi,džiaugiasi varlytės,
Taiso namą skuzdėlytės,
Atsikėlus ankstų rytą
Prausias kailinius pelytė.
O Rainiukas ūsą kraipo:
,,Kaip geriau praleisti laiką-
Gal močiutę paprašyti,
Blyno ar skanios košytės,
Bet geriausią skleidžia kvapą
Spirginukai,pieno šlakas.
Eisiu paprašyt,gal gausiu,
O tada peliaut keliausiu."

Vos pamanė,ogi žiūri,
Konda kybo jau ant durų.
Letenėlėmis skrebena,,
Durys šmaukšt ir atsidaro.
Iš paskos ir Zebrė tyko,
Kaip įsmukti, ir pavyko!
Jau visi vietas parinko-
Kas ant stalo,kas į spintą,
Žvalgosi, ar bus mėsytės,
Riečia savo uodegytes.
Ir Vaikiukas kad padūko:
-Duokit man,aš dar mažiukas!
Šoko ant galvos mamytei,
Rainiui pešė nugarytę,
Bet mažai ką telaimėjo-
Visiems šposai įkyrėjo.

Kai Juozukas atsikėlė,
Soti buvo šeimynėlė.
Ant palangės ūsus prausė
Ir murksėjo, nebeklausė,
Ką lauke pelytės daro,
Kad močiutė,pyksta,baras.
Reikia mokyti katytes,
Mandagumo ir klausyti,
Gal mokyklą atidarom,
Juk visiems išeis į gerą!
Reiks pradėti nuo mažiausio:
-Kas mažiukas?-tėtė klausia.
Visi žiūri,apsidairo,
Nėr mažų,tiktai pamaivos,
Reikia tėvelių klausyti,
Juoksis iš tokių pelytės!
Mokyklėlė
Ši diena graži išaušo
Ir Juozukas mamos klausia:
-Kaip ta mokykla atrodo,
Gal nupieškim gražų sodą,
Ir vaikiuką,ir katytę,
O toliau mažą pelytę.
Tegu žiūri ir pamato,
Kaip lauke gražu, supranta.
-Na,nupiešti gal ir galim,
Bet geriau išeit darželin,
Pažiūrėti,kur gėlytės,
Kaip tas vabalas rėplioja,
Kiek voriukas turi kojų...
Taip įkursim mokyklėlę,
Nebereiks ir piešinėlių.

O kieme,čia,po kaštonu,
Stalą statom ir geltonai
Dažom suolą ir supynes
Pakabinsim-bus aikštynas.
Mokytojas bus Juozukas,
O Vaikiukas -mokinukas.
Mokyti jis ėmė mikliai,
Ar bus lengva-pamatysim.
-Nesakyk,kad šiandien piktas,
Nerauk nosies-ragai dygsta!
Iš kačiuko virsi ožiu
Ir neliks to tavo grožio!
Aiškina piktai kačiukui,
Tas tik capt aštriais nagiukais
Ir nei pykti,ir nei barti,
Mokytojui juk netinka verkti.
-Nesipyksim,nesibarsim,
Gal gražiuoju susitarsim.

Kraipo auseles Vaikiukas
Nepatinka jam Juozukas-
Kam jis aiškina ir bara.
-Glostyt reikia man galvelę!
Ir nelieski uodegytės,
Nei pilvuko,nei nosytės!
Spyrė kojomis užpykęs.
Oi,koksai mažis padykęs!
-Tu manęs nemokyk,-sako,
-Mokslo man ir taip užteko,
Aš pelytę,jei norėsiu,
Pasigausiu ir suėsiu!
Ir nudūmė į brūzgyną,
Bet usnis užsikabino,
Ir dilgynė nosin braukė,
Kad vyresnio nepaklausė.
Bus Vaikiukui pamokėlė-
Bitė uodegon įgėlė.
Sukniaukė Vaikiukas gailiai,
Atsiprašė,murkė meiliai...

Taip nutinka ir berniukams
Ne tik mažiems katinukams.
2008.03.29

Gandro pamokėlės
Kovas.Saulė lyg pro šydą
Žvigt į žemę ir išvydo,
Kad sniegelio tik per pirštą,
O karklynai baloj mirksta.
Nebėra kada mirksėti,
Reikia šviesti ir linkėti,
Kad varlytės atsibustų,
Skruzdėlytės vėlei triūstų.

Pabaly jau klykia pempės,
O varnėnas būstą rengias,
Žvirblį krausto į pastogę
Ir abiems jau bus patogu.
Skrenda žąsys,antys krykščia:
-Kur mūsų namai pernykščiai?!
Reiks- iš naujo susisuksit,
Sausų meldų nepritrūksit.

Prie senos senos sodybos
Topoliuos kovai suklyko,
Kaip čia vietą išsirinkus,
Nes kaimynų visas šimtas!
Nuošaliau,ant stuobrio seno,
Gandras sau snapu kalena.
Dar anksti per daug skubėti,
Reikia pačios palūkėti.

Ir nuskrido prie balutės,
Kur varlytės dūdas pūtė.
Ruošėsi mišriajam chorui,
Gaidas rinkos savo noru.
Rudosios gal kiek prikimo,
Tai žaliukės viršų ima.
Kaip sunku gražiai dainuoti!
Gandras ėmė diriguoti.

-Visos šokite ant lapų,
Ten,kur matot mano snapą,
Kai pakelsiu vieną koją,
Žiū ir sparną kada moju,
Visos plokite į taktą,
Kad ilgiau jėgų pakaktų.
Neilgai jos taip dainavo,
Gandras skaudžiai jas apgavo...

-Kva-kva-kva,-varlytės sakė,-
Jis mūsų sesytes vagia!
-Neklausykit,jis meluoja!
Iki šiol varlės kurkliuoja.
2008.03.31
Musių puota
Pirmosios balandžio dienos,
Uodas keliasi ir vienas ,
Zyzia,ieško kam įkąsti-
Reikia maisto susirasti.
Paskui skrisiu vandenuko,
Spindi balos be leduko.
Prieš saulutę,prie šiukšlyno,
Gaidys višteles mokina,
Kaip surasti riebų slieką,
Kad diena nebūt per nieką.
Kuri bus visų vikriausia,
Storą musę pasigausit.

O šiukšlynas pilnas peno:
Čia ir vabalai gyvena,
Karkvabalio vikšras storas
Kąsnis jau visai padorus.
Tarp lukštų ir popieriukų,
Vapsvos lizdą susisuko,
Bet prie jų geriau nelįsti-
Labai žiaurios,kai užpyksta.
O muselės jų nebijo,
Nors netinka į broliją,
Apelsino žievę storą,
Vapsvoms skiria,, savo noru."

Musės savo stalą ruošia
Joms gerai ir manų košė,
Kuri liko nuo Velykų,
Jos Rainiukas neužtiko.
Džiaugiasi, prieš saulę ūžia,
Džiausto,lygina drabužį,
Nes peržiem šilko sparneliai
Džiaugtis spindesiu negali...
Kol ilsėjos ir miegojo,
Nebegreitos tapo kojos.
Reikia valgyti it gerti,
Vestuves greičiau iškelti,

Kol kregždutės neparvyko.
Musių puotos visur vyko.
2008.04.01

Eglutės pasaka
Jau šalta žiema artėja,
Byra snaigės,ūžia vėjas.
Miškas ruošiasi miegoti,
Tebėra žalia eglutė.
Netoli stūkso eglynas,
Kėkštas sėklomis maitinas.
O kas lieka,skruzdėlytės
Skuba neštis ir dalytis-
Skruzdėlyną žiemai ruošia,
Ir spygliukais stogą puošia,
Dureles uždarinėja,
Kad nepūstų šaltas vėjas.

Kurmis aukštą pilį stato,
Greit pelytė prisistato:
-Gal ir man čia bus vietelės,
Koks platus tavo urvelis!
Po eglutėm kuo puikiausiai,
Draugiškai jie įsitaisė.
Žiemai nešėsi sėklelių,
Kimšosi pilną namelį.
Kai pavasaris atėjo,
Kėkštas į šiaurę skubėjo,
Kurmis naują urvą kasė,
Kad vaikučiai jaustųs drąsiai,

O urveliuose, kas liko,
Iš sėklyčių eglės dygo.
Žalias miškas nuo eglučių,
Nebaisu,kai vėjas pučia,
Slepias kiškis po šakelėm
Ir kurapkos vaikus peri,
Linksminasi kas tik gyvas,
Ir čia pat ruduo vėlyvas.
Greit Kalėdos ir Naujieji!
Užsimirš metai senieji.
Taip vaikai tų švenčių laukia:
-Puošime eglutę! -šaukia.

Jos šakas žaislais dabina
Ir girliandą užkabina,
Švieseles uždegę šoko,
O dainavo kas ką moka.
Greit vidurnaktis ir miegas
Užliūliavo.Krenta sniegas.
Mamos vaikučius čiūčiuoja,
Mišką eglutė sapnuoja.
-Labas rytas,-kėkštui sako.
-Labas ,kurmi,ir pelytei
Noriu ačiū pasakyti,
Kad pasėjo ,kad užaugau-
Tas išliko mano draugas.

Kelios dienos tik praėjo,
Eglės spygliai nubyrėjo.
Miško ašarėlės liejos-
Taip visi jos čia ilgėjos...
. 2008.04.02

eilėraščiai 2008 m.

Dovana
Dalinamės viskuo,
Kas žmogui lemta-
Dangaus platybėmis
Ir saulės šypsena,
Pamatome staiga,
Kad net ir žvaigždės krenta
Nutilusioje naktį erdvėje.
Dalinamės net žemės pėdą-
Vaikštom
Kitų jau pramintais takais-
Suvokiam nejučia,
Kaip laikas paslaptingai slenka
Visų-visiems-visiems laikams
Su atradimų ilgesiu,
Karčia tiesa
Ir prarastais sapnais
Padovanotas...
Tada einu džiaugsmu dalintis,
Su upeliu čiurlenti neramiai,
Skubu prie amžių upės
Nerimą skandinti,
Atnešti žemei savo maldą,
Kad žodis virstų aukos pelenais
2008.03.17 SAPNAS
Baltąją ramunę pamačiau,
Žalioj pievoj vieną ją jaučiau.
Kai į žolę biro žiedlapiai balti,
Atsiduso vėjas :kam tu ją lieti...
Būriau meilę pasiklysdama žieduos
Liko saulė kerštuose delnuos.
Baltą dobilėlį sapnavau,
Debesėliuose jo atvaizdą mačiau,
Nedrįsau pašaukti jo vardu,
Bėgau tik nepramintu taku.
Pyniau į vainiką ramunes,
Nepaklausiau-myli jis ar ne.

Susitikom pievos vidury,
Susiliejo lūpos bučiny...

2008 m. gegužės 2 d., penktadienis

Rašau

Būti su tavimi
Leisk man pabūt su tavimi,
Kai ilgesys ištiesia ranką,
Kai širdgėla tokia skaudi,
Kad negali net susikaupti maldai.
Leisk nors tada pabūt su tavimi,
Kai ateities viltis karščiu užlieja
Ir dega nenumaldomas troškimas eiti,
Nors dar neatverti į saulę vartai...
Leisk būt su tavimi ilgai ilgai,
Kad tik galėčiau tavo vardą tarti.
Pavasaris
Apgaubkim tėviškę švelniais delnais,
Sustokime trumpam po kryžiais,
Ten,kur susikerta keliai
Nuo pilkapių iki jaunystės skrydžio.
Ištieskim viens kitam rankas-
O!Kaip ant močiutės minamo ratelio,
Senolio plūgo saulė blykčiojo!
Pamiršo šienpjoviai senas dainas,
Tik žemė niekad nieko nepamiršo...
Tebesiūbuoja dar pavieniai ąžuolai,
Taip šimtmečius skaičiuoja,saugo,
Parskrido jau į tėviškę gandrai
Ir savo lizdą vėl sparnais apgaubia.
2008
Dar ne laikas
Kai prie nuogų šakelių
Rasos lašas glaudžias,
Kaip deimantai nušvinta
Jų tyra kalba.
Gal ne lietus,o ilgesys nubunda
Ir šaukia eiti,kur prasideda diena...
Supurto vėjas liauną liepą,
Pabyra ašarų lašai,
Jais nubarstyti kelio vingiai,
O saulės būna taip mažai.
O!Nepaliesk dar miegančių šakelių,
Kad nepakąstų jų žvarbi šalna.
Iš tvyrančios miglos
Toks ilgas ilgas kelias.
Palauk prie kryžkelės manęs...
2008
Vakaro daina
Nutilo vėjas.
Tik beržynas šneka-
Kokia tikra balta spalva...
Pajudinau jau žalią,
Žirginėliais nusagstytą,
Liauną šaką,
Ant rankų byra
Pirmoji vakaro rasa.
Prie jo kamieno
Skruostą spaudžiu,
Gal jo gyvybė
Širdyje plazdės...
Su vakaro tyla
Daina ateina
Ir visą naktį
Sapnuose skambės.

Kai rytas keliasi,
Iš naujo
Prie balto beržo
Ateinu.
Pasveikina mane,
Kad net ir vėjui kaukiant,
Aš su daina
Šalia esu.
. 2008

2008 m. gegužės 1 d., ketvirtadienis

Eilėraščiai




Gyvenimo giesmė


Gyvenimo giesmė-
Jinai gyva,nors niekad negirdėta-
Kaip paslaptis, ne sykį paskelbta...
Suvirpinta sielos styga
Nuaidi pakylėtai
Ir vėl užgęsta .
Bet tai- ne pabaiga!
Gyvenimo simfoniją
Man medžiai groja,
Jų šakomis lyg stygomis
Prakalbinu svajas...
Šaukiu,
Kad geros rankos,
Jei jaučiu lig šiol glamonę,
O tylią giesmę
Tau paskirt galiu.
2008
Nebūk nepastebėta
Gerve,gervele ilgakoje,
Ko vieniša šiandien skraidai?
Virš žąlančios kalvos
Štai debesėliai moja,
O tu vienų viena likai.
Pasaulis toks žavus,beribis
Su mirgančių žvaigždžių šimtais,
Ir kelias tėviškės
Toks lygiai lygus,
Kuriuo,atrodo,džiaugsmui pargrįžai...
Kodėl taip neramiai plasnoji-
Nepastebėta gal likai ?
Išskleisk sparnus-
Pasveikina rytojus
Ir tuos,kuriems vis būna laimės
Per mažai.
2008
---
Esu be paslapčių
Lyg jūra atvira audroms ir vėjams.
Gyvenimo šalna grublėta
Užpustė jau į praeitį takus,
Ir žodis iš širdies atskriejęs
Apnuogina kas buvo,
O kas dar bus-
Visai nebesvarbu...
Mėnulio pilnatis per naktį kybo-
Neužsimerkia akys,
Ir tada klausau,
Kaip tylią pasaką šiurena sniegas,
Bemiegės mintys prašosi vidun...
Visų kelių vis tiek nenukeliausiu,
Nepasivysiu debesėlių balzganų,
Nuo almančių verpetų pasitraukiu
Ir užsispyrusi į ateitį einu.
2008
Visko pradžia
Štai pakelėj nubalo vyšnių šerkšnas,
Ir pasiruošus šokiui
Žiedlapių pūga,
Seniai jau žemė nusipurtė žiemos šaltį,
Į širdį grįžo džiugesio banga.
Oi, supa vėjas lyg padykęs
Šakas nuo ryto iki sutemos,
Baltai nubarstė takelius
Ir pėdsakai išnyko,
Neliko sieloje šalnos.
Einu į sodą,kur pražydo vyšnios,
Į šviesią pradžią
Su sava daina ...
Kaip noriu ,kad kasdien pradžiugintų
Žiedų vainikas
Ir meilę pašnabždėtų,
Nors balta
Kaip vyšnios pumpuras galva.
Todėl dėkoju net paukščiukui,
Kad manęs jis šiandien nepaliko,
Ir suokia vyšniose,
Be atvangos.
Gal ir juokinga,bet dar tebelaukiu
Pavasarį kiekvieną
Vis naujos pradžios.


2008 Klevai pražydo

Nieko puikesnio nemačiau-
Štai klevas žydi!
Pasidabinęs garbanas geltona kepure.
Dar taip ,atrodo,neseniai
Sulos ąsotį pilną
Nešei į gimtą trobą tartum ašarą .
Gal kada nors ir mes sustosim,
Kaip ir prieš šimtmetį,
Po žydinčiais klevais.
Gerdami saldų kvapą,
Giesmę sugiedosim
Dėkodami,
Kad tu ,motule žeme,mus užauginai.
Po daugel metų klevais sulaposim,
Pavasariais bėgs atminties sula,
Kada tėvų ir motinų paveikslą
Pakartosim-
Tai bus didžiausia Dievo dovana.


2008 Senosios kapinaitės


Smėlio kalnelis.
Topolių giraitė-
Ir svaigų kvapą pumpurų
Lyg amžinąjį gėrimą geriu.
Belikęs tik koplytstulpis medinis,
Užrašas nublankęs,
Kad čia atgulę žmonės Mačionių.
Pavasarį tiktai žibutės žydi,
Niekas nebeneša gyvų gėlių...
Seniai čia amžinojo poilsio sulaukusių
Vardus pamiršo
Ir nebeaidi Vėlinių varpai dėl jų...
Bet jie dabar - šventi,
Nes topoliai žaliuoja,
Ir vėjas ūžauja viršūnėmis aukštai.
Kol medžiai kvepės medumi,
Skambės gamtos vargonai,
Senolių atmintis bus amžinai.
Šiandien sustokime ties kryžkele,
Nors nesame jų artimieji,
Bet visada išlikim atminčiai savi...
Kol esame šioj žemėje gyvieji-
Vis būsime senųjų kapinaičių laukiami.