2017 m. spalio 16 d., pirmadienis

Iš po lapų




Lapu nusišluostau
Prakaitą nuo veido,
Lapais pasikloju,
Kada šiurpsta kaulai,
Po lapu – nei vėjo,
Trūksta vieno – saulės,
Ant lapo – pasaulis,
Jis mato ir dangų...
Lapais ropinėja,
Kas skristi negali,
Sočiai prisiėda,
Pamiega ir siaučia...
Nuo Adomo, Ievos
Gyva lapo baimė,
Kad nepamatytų,
Tėvas tos palaimos...
Rudenį renkuosi,
Kuris pats didžiausias,
Prisidengiu gėdą,
Niekas te neklausia...



Jaunystės tiltai



Susitikom rudenį,
Rudenį ir išsiskirsime,
Ką paukščiai čiulbėjo,
Dar pavasarį išgirsime,
Žiemai nusilenksime,
Kailiniais tik apsivilksime,
Kad širdis, per pusnį lėkdama,
Nepaslystų, neapvirstų...
Susitikim rudenį,
Kada lapai krenta,
Čeža jie po kojomis,
Kaip jaunystės tiltai...
Nerymok prie vartų,
Krisk į rausvą guolį,
Po lapeliais klevo
Būna visad šilta.





Kaktusėlis



Atsiprašau, kad taip ilgai,
Lyg savo kiaukute lindėjau
Ir nemačiau tavęs šalia,
Kai į mane žiūrėjai...
Per vasarą su žiogeliu striksėjau,
Gaudžiau pievoje drugelius,
Vaivorykštę sekiau
Ant pilko debesėlio,
O tu – gražiausias
Mano mėnuo,
Pražysti prieš Kalėdas...
Tiek daug žiedų
Kiekvieną rudenėlį,
Pavasarį – tiktai keli,
Tada ir pajuntu,
Kad vėl metai praėjo.





2017 m. spalio 15 d., sekmadienis

Ir mes – kitokie



Mūsų miškai – iš pasakų šalies,
Pražystantys sušilę,
Tarp lapų saugo būsimus vaikus,
Kad nesijaustų nelaimingi gimę...
Sugriaudėja dažnai
Skaisčiame danguje
Su žybsinčiais liežuviais
Negailestingas ir griaustinis,
Nelaukiamas ir per ankstyvas,
Nupurto per mažus,
Palieka čia gilė nedygusi...


Tarp ąžuolų – pušis,
Žaliuojanti ir kvepianti,
Paberianti spyglius ant sniego,
O kitą pavasarį lukštenama
Jos meilė...
Mūsų – kitoks dangus,
Tokio kitur nėra,
Kai upėse jo akys atsispindi.





Paraudau




Aš – tavo lapas,
Tu puti,
Aš virpu,
Tu būni ir audra,
Atsilaikiau
Iki rudens vėlyvo,
Mylėjau saulę
Ne tave...
Tu pašaukei
Pavasarį ankstyvą,
Pakėlei,
Pamačiau saulutę,
Pamilau,
Nepavydėjai,
Ačiū tau,
Kad švyčiu rudenį
Savo spalva.





2017 m. spalio 14 d., šeštadienis

Nelengva



Nebūna lengva beržui,
Kai ruduo pakanda,
Gelsvi perliukai
Po vieną į žemelę krenta,
Karolių nesuversi,
Baltas liemuo pašiurpsta,
Nelengva broliui,
Kada liepa kenčia...
O kas gi lengva,
Kai šalna pakanda
Ir uosį, klevą,
Drebulėlė gelsta...
Nelengva senai galvai,
Kai pabąla.







Pražydau rudenį



Ryškėja rudens spalvos –
Žalia, geltona, raudona –
Čia – kalnas,
Ten – pakalnė,
Pilna juodų šakų...
Ką kirto,
Kas genėjo? –
Paklausiau vėjo,
Rytmečio žarų,
O vakaras atėjo
Ir uždengė ramiu sparnu...
Vaikai pasklido per pasaulį,
Pražydo sapnas,
Pakvipo ir pavasariu
Su baltu žiedeliu...