2018 m. sausio 18 d., ketvirtadienis

Tėvynės medis



Tėvynė – ne tik mano,
Bet ir tavo,
Kaip vienas medis,
Per visus kontinentus
Įleidome šaknis,
O vis dar laukiame,
Ką mums kažkas
Iš dangaus pasakys,
Ką turime nuveikti,
Nes po kiek metų
Mus vaikai pirštu badys:
Kiek tu davei savo tėvynei,
Saugojai atmintį
Savo šalies...
Tėvynė – mano,
Bet ir tavo
Nuo Baltijos melsvos
Iki Australijos ir Arkties,
Amerikos, Brazilijos,
Nebėra šiandien ribos.




Nežinojimai


Vienas gyvenimas



Turiu vieną gyvenimą,
Kaip mūsų dangus – saulę,
Jaučiuosi šiandien nuostabiai
Šiame pasaulyje...
Buvo vaikystė murzina,
Karo nualinta,
Prisirinkau akmenėlių
Ir vis svaidžiau,
Kilo vandens purslai,
Vaivorykštę įskeldavau...
Kai pakilau aukščiau,
Mačiau jaunystės žvaigždę,
Tada ir pamilau gyvenimą.
Kai žilą plauką pamačiau,
Skubėjau pasipuošti,
Kad būtų daug šviesesnis
Ir gyvenimas.






Mūsų prigimties šauksmas



Kiekviena moteris graži,
Kol vėjas draiko plaukus,
Skarelė, pievų
Ir miškų spalvos,
Dengia pečius
Dar saulėje nuspalvintos
Gintarinės garbanos,
Susegtos ramunės stiebeliu.
Kiekvieno mažo,
Berniuko ar mergaitės,
Svajonė nenumaldoma –
Būti gražiu,
Įkvėpti tyrą orą,
Matyti melsvą dangų,
Bėgti smėlėtų takeliu,
Būti prakalbintam geru žodžiu.


Pulsuojanti širdis



Savo tėvų vaikai nesirenka,
Kur gimėme, ten augome,
O rinkomės kelius,
Per žemę tėviškės,
Kurie vingiavo upeliu...
Parėjome namo užaugę,
Bet tuo pačiu saulės taku
Per Šventąją, Anykštą,
Siauruoju geležinkeliu
Į Rubikius...
Dabar sustojusi
Ant Vilniaus aukšto kalno
Klausausi garso
Jau sraunios Neries,
Kuri vingiuojasi vis dar neužšalusi,
Tarsi neleistų jai
Pulsuojanti širdis.




Vasario 16 - 2018



Koks gražus vakaras,
Tarsi jau naujo šimtmečio
Nušviestas spindulys,
Kai atvežtas Vasario 16 aktas,
Sugrįžta pamažu ir atmintis,
Nuo ko pradėta Lietuva,
Nebevadinama abstrakčiai –
Baltais.
Lange nušvito žvakės
Dar prieš Sausio 13,
Prisiminiau, kaip jas
Daug sykių degėme,
Kai kitos tautos
Šaukė: „Laisvė!“
Visų, per šimtą metų įvykių,
Per šias dienas jau neišvardinsime...
Galiu tik pasakyti vieną žodį:
„Ačiū.“



Žmogus ir jo darbai



Kur pažengė žmogus
Nuo tų laikų,
Kai grobį kuokomis
Ir ietimis dalinosi,
Kieno stipresni gi vyrai,
Kitos genties ir moteris
Sau ėmėsi?
Kiek pažengė žmogus
Nuo tų laikų,
Kuriuos jau apdainavo
Genijus Homeras,
Kur plaukė Odisėjas,
Gelbėdamas Troją,
Kas jį sugundyti norėjo?
Kur pažengė žmogus
Nuo tų laikų,
Kai dovanojo žemei ugnį Prometėjas,
O ant įkaitintų akmenų
Kalavijus išliejo...
Kur pažengė žmogus
Nuo tų laikų,
Ką „Biblijoje“ aprašė,
Kaip Ieva gundė Adomą,
Prarado Rojų ir užpykdė
Patį Dievą?
Kur pažengė žmogus
Nuo tų laikų,
Kai priešą savu vadinti ėmė?