2018 m. balandžio 24 d., antradienis

Gerumo atodūsis




Prie beržo stoviu,
Glostau jo kasas
Net pabučiuoju ir galvoju:
Kurgi geriau atrasi, –
Mūsų žemė – rojus,
Viršūnėje – saulutė,
Ant šakų – paukšteliai,
Pavasarį sula vis teka,
Geriam…
Toks baltas jo liemuo, –
Ne klevas, –
Pumpurai nusvirę,
Vėjas juos kedena,
Gera gera…
Dievulėli mano.





Iš atsiminimų



Aukštaitis – aštrialiežuvis
Net ir būdamas bedantis…
Tėvelis traukdavo visus per dantį,
Kada matydavo, kad vagia,
Sako netiesą, o žiūri į akis,
Tas ir melagis.
Negėrė ir nerūkė,
Dėl tokių nuodėmių
Ir kitus barė,
Turėjo tiek vaikų,
Kiek Dievas davė.
Nugyvenau jo metuose,
Likau bedantė,
Aštrialiežuvius myliu,
Bet dar nepakankamai, –
Kas prisišlieja, vis neatstumiu…
Saugokitės.



Laimingos


Su poete Veronika Grainiene

Viskas pasaulyje pabrangsta,
O svajonės pinga,
Džiaugiuosi tavo artumu
Ir esame laimingos…
Aukso nevalgysi – jis kietas
Ir bekvapis, lyg sena žievė,
Ir tos neglostysiu…


Paliečiau tau ranką
Ir perbėgo per kūną virpulys,
Kad esame dar gyvos
Ir laimingos.


2018 m. balandžio 23 d., pirmadienis

Prasčiokai





Mes – žmonės paprasti, –
Iš sodžiaus ir arimų,
Dažnai klausiu savęs,
Iš kur tie žodžiai imasi,
Kalbame ritmingai…
Atsako miškas:
„ Iš manęs, kur augai
Ir per dienas klauseisi,
Kaip braška man liemuo,
Įskilęs ar palinkęs’’…
„Ir nuo manęs, –
Atsiliepė žibutės, plukės, –
Kai lietus plūkė,
Verkėme abi,
Bet saulė ašaras džiovino,
Juokėmės’’…
„Iš mūsų, tik iš mūsų, –
Šiandien užgiedojo špokas, –
Tegu tik džiaugiasi pavasariu
Prasčiokai.’’



Senolis miškininkas Petras





Miškas žmogų traukia,
Grybais pavaišina,
Žemuogę raudoną
Uostome ir skiname…
Kas mišką supranta,
Kalbasi ir giria,
Čia ir paukščiai peri,
Voveres maitina.
Miškas ir pats auga,
Ir žmogus sodina,
Skiepija ir saugo,
Laukinius jaukina.
Ištuštėjo kaimai,
Miestai greitai kyla,
O žmogaus nuo miško
Niekas neatskyrė.
Prie kiekvieno namo,
Prie gatvių abrikosai,
Vyšnios netgi slyvos
Baltai baltai žydi.
Miškininkas čiulba,
Glosto barzdą žilą,
Tarsi vieversėlis,
Vis dar nenutyla.





Veidai ir vardai




Kiekviena gėlelė
Turi savo veidą
Lietutis nuprausia,
Vėjas sušukuoja
Kaseles palaidas.
Krikštatėvis siūlo
Joms gražiausią vardą,
Saulė – krikštamotė
Budi, kada skleidžiasi.
Kiekviena gėlelė
Turi savo dalią,
Vienos – į vainiką,
Kitos – ant kapelių,
Margos našlaitėlės
Ir neužmirštuolės
Tėvelius dar mena.
Tulpių margumynai
Svogūnėliais dera,
Gražuoliai bijūnai
Dygsta nuo šaknelių,
Kitas sėja, barsto,
Kaip tiktai išmano.
Dėkui, motinėle,
Kad rinkai man vardą.






Darbai




Žmogaus darbai
Už jį byloja,
Kas lipdoma iš molio,
Vėl į žemę,
Medžio drožiniai
Atgal į mišką žiūri,
Ant kalno vilkas
Geležinis staugia,
Kryžius kryžkelėje moja
Keturiais sparnais,
Lyg vėtrungė ant stogo,
Kol vėjas pučia,
Kryptį rodo,
Kur ėjai…
Užmigsi amžinai,
Bet liks darbai.