2017 m. rugsėjo 20 d., trečiadienis

Bitele skrendu



Būna dienų,
Kada prisimenu pavasarį,
Kaip vyšnios krauna žiedą
Su keliais žiedlapiais,
O viduryje jau mezgasi
Raudonas vaisius,
Bitelė sukasi apsvaigusi
Nuo aromato ir saldaus nektaro,
Supasi ant žiedo,
Skrenda ir skrenda,
Lyg saulutė, rateliu...
Būna dienų,
Kai vasarą regiu, 
Liepos žydi,
Jau kitos bitės renka medų,
Jos pakaitė seses,
Nudilusiais sparneliais,
O anos ilsisi ant žemės,
Toli toli nuo avilių...
Būna dienų,
Kada ruduo pribėga
Ir mirga spinduliai
Ant veido ir pečių,
Kai vyšnios jau nuskintos
Išskridusių varnėnų,
Pageltę lapai draikosi
Ant žemės ir šakų...
Būna dienų,
Kada žiema pečius apgobia
Ir laikosi šarma
Ilgai ant baltų garbanų,
Tada ir bitės tyli,
Saugo korius,
Kad vėl pakiltų naujos
Iš perų.



Holokausto aukoms atminti



Kasmet skamba vaikų balsai,
Kai skaito pavardes kitų,
Nekaltai nužudytų bendraamžių,
Mažų vaikučių, jų tėvų,
Senelių,
Apie visos šeimos
Didžiulę netektį ir kančią,
Tokios pasaulyje nebuvo
Daugel metų,
Tegu jie būna varpas...
Po lašą kraujas gėrėsi į žemę,
Po pilku akmeniu kas guli,
Kitų tik pelenus surinko,
Bet urna vis tuščia,
Lyg varpas skamba,
Skamba, skamba...
Prikelk jų atmintį,
Kad sulapotų beželiu
Ant pilko grindinio
Prie tuščio gimto namo.



2017 m. rugsėjo 19 d., antradienis

Melodija nakties



Naktis – svajoklių laikas,
Ieškau savo žvaigždės,
Mėnulio burtų klausiu,
Kas ves, kada ji užtekės...
Nutyla medžiai,
Dangaus įsiklauso,
Debesėlių nesimato,
Kur lekia vėjas,
Kur sustos, nežino niekas,
O muzika vis tiek atplaukia
Ir iki ryto ausyse
Man varpeliu skambėk...
Tu groji, aš klausausi, –
Dvi širdys,
Kaip viena žvaigždė...




Iš mokytojos atsiminimų



Mūsų gamta – labai graži visais metų laikais. Išnaudokime kiekvieną minutę, kad mokiniai matytų tą patį, ką mato mokytojas. Pasižiūrėkime nors pro langą ir parodykime, koks grožis kiekvieną dieną, kaip keičiasi spalvos...Tik dailininkas gali taip nupiešti mišką, lapą, kiekvieną žemės lopinėlį...
Nusivesdavau ir į miškelį, išsirinkdavo kiekvienas sau patinkantį medį, apsibrėždavo lanką ir stebėdavo, kas vyksta, nes rudeniop – tiek dar gyvasties, o pavasarį... Koks spalvų žaismas, kai pro lapus spindi saulė, kokie šešėliai gula ant medžių kamienų.
Prisirinkdavo lapų, kankorėžių ir namuose sukurdavo natūralų paveikslą, paskui aprašydavo.
Lietuvių kalbos ir literatūros pamokos buvo po dvi greta, todėl užtekdavo laiko.
Rašiniams nereikalaudavau jokio plano, tik vieną kartą parodydavau lentoje schemą, kaip atrodo meninio kūrinio – rašinio ar improvizacijos kompozicija.
Daug sukurdavo pasakų, dainų poetų tekstais, atsirasdavo kiekvienoje klasėje lankančių muzikos mokyklas, grojančių vienu ar kitu instrumentu. Muzikos mokytojas Juozas Lazauskas užrašydavo gaidas, harmonizuodavo. Iliustruodavo savo rašinius. Dailės mokytoja Rūta mielai padėdavo per savo pamokas. Pirmojo darbo nevertindavau, tik parašydavau, ką galėtų papildyti, paraštėje pažymėdavau, kad toje eilutėje yra klaida. Kai atnešdavo perrašytą, tada ir įvertindavau pažymiu.
Leisdavau patiems, kokią kompoziciją norėtų pasirinkti. Mokinai patys jaučia, kas jiems labiausiai tinka, kiekvienas yra individas ir negali iš visų to paties reikalauti.
Kai išmokdavo literatūriniame kūrinyje rasti detales, paslėptą mintį, lyrinį nukrypimą, stiliaus savitumus, skatindavau, kad nusibraižę schemą, pavartotų ir savo miniatiūrose, rašiniuose.
Net baigiamajame egzamine niekas nerašė planų, juodraštyje nusibraižo tik schemą, o švarraštyje ir to nereikia.
Per pamoką suspėdavome pabūti sporto komentatoriais, reporteriais, knygų platintojais, net Nobelio premijos laureatais.
Vilniuje – tiek muziejų, kad visų ir neaplankėme. Spaudos rūmuose, spaustuvėje buvome, Lietuvių kalbos ir literatūros muziejaus darbuotojoms ir dabar esu dėkinga, kad iš anksto susitarus parodė rankraštyną, VU bibliotekos lobius.
Geriausius rašinius prisimenu ir dabar, nors mano mokiniai jau suaugę.



Ona Baliukienė


Rudenėjant




Gražiausia žemė rudenį,
Kai nusidažo lapai:
Beržo – po vieną,
Tarsi pinigėliai kaba,
Būtų mergaitė,
Sakyčiau, auskarus
Motina gamta įvėrė,
Saulutė apšvietė
Ir sūkuriuoja vėjas...


Klevas savaip pasipuošė,
Taškeliais nusibėrė,
Nes jis – mūsų miškų
Gražiausias bernužėlis,
Atsisuka į liepą
Ir nužvelgia liekną liemenėlę...


Ar aš gražus?
Oi, kaip visi gražūs
Rudenėjant!




Ramybės lašas



Ramybė – siauras upeliukas,
Bet kada gali patvinti
Ir išsilieti iš krantų,
Kaip gera vasarą,
Kada nusenka
Nerimstantis vanduo,
Gali ir perbristi,
Numesti lentą
Į kitą krantą,
Kur esi tu...
Galiu pašaukti vis tave vardu,
Kad atsilieptų miške aidas,
Sugrįžta taip su juo
Ramybės srovės,
Užlieja dangų
Baltų debesėlių garbanos...
Oi, kaip ramu.
Kol tu esi,
Aš atsiliepsiu,
Girdėsime viens kitą,
Nors šniokštų ir lietus,
Krenta lašai į žemę,
Po ją ir vaikštome kartu –
Vienu lašu.



2017 m. rugsėjo 18 d., pirmadienis

Iš mano atsiminimų

Pamokų paįvairinimui

Kai pradėjau dirbti mokykloje, buvau priversta ieškoti būdų, kaip sudominti mokinius, kad skaitytų, įsidėmėtų sunkios rašybos žodžius.
Pirmas būdas: ieškoti knygose ar laikraščiuose klaidų ir už 10 surastų trimestre pakeldavau vienu pažymiu, nes daug dėmesio tada skirdavo spauda rašybai, sunkoka buvo surasti. Paskui ir parašydavau penketuką, vėliau – dešimtuką už pamoką. Pasiteisino.
Pamokos pabaigoje rašydavome lentoje 10 sunkesnės rašybos žodžių, jeigu parašydavo, gaudavo dešimtuką. Nevertindavau, jeigu suklysta, bet eidavo kitas mokinys rašyti ir t. t. Niekas nepasakinėdavo, nes visi norėjo rašyti. Po kelerių metų vienas mokinys, atlikdamas pas mane praktiką, prisipažino, kad prisimena visus žodžius, kuriuose kažkada padarė klaidą, netgi draugų klaidas prisimena.
Leisdavau, kai parašo rašinį, apsikeisti sąsiuviniais ir ieškoti draugo klaidų, pažymint paraštėje varnele, paskui patikrindavau ir už pastabumą gaudavo balą prie savo rašinio.
Ir dabar prisimenu, kaip stropiai visi dirbdavo.
Per raiškiojo skaitymo pamokas pasirinkdavo patys kūrinius ar ištraukas ir atsiskaitydavo ne man, o klasei. Vertindavo visi, nes turėjau padariusi lentelę, į ką reikia atkreipti dėmesį deklamuojant eilėraštį ar prozos ištrauką. Pamokoje buvau lygi su mokiniais, tik į žurnalą parašydavau galutinius pažymius. Kasmet, be ypatingo pasiruošimo, turėdavau ką vežti į konkursus, dalyvaudavo mokiniai televizijos laidose.
Nepykite ir dabar, mieli žmonės, jeigu neiškentusi pataisau tekste pastebėtą klaidą. Pataisau radusi ir „Delfi“ straipsniuose. Komentarų neskaitau, nes...Oi, gali iš gėdos raudonuoti, kad buvai prasta mokytoja ar kiti kolegos neišmokė...O gal jiems nusispjauti į mūsų branginamą kalbą?


Ona Baliukienė