2017 m. kovo 30 d., ketvirtadienis

Bendros giesmės



Lakštingala ir vyturėlis
Savo pulkui gieda,
Skardena ir visiems,
Kas girdi, klauso noriai,
Nereikalauja atlygio
Už savo giesmę,
Nes juos maitina miškas
Ir žali dirvonai.
Gera daryti gera,
Kai kalbi ar giedi,
Kas ir pačiam malonu.
Gražiausias jausmas,
Kada visada tiki,
Kad myli paukštį,
Kaip ir žmogų, –
Mus jungia giesmės miškuose,
Gimtinės soduose.




Antelės



Tiek daug sukurta
Apie anteles dainų,
Nes jos labiau panašios
Į mūsų paprastą gyvenimą, –
Maitinasi, ką randa žemėje,
Ir po balas turlenasi...
Ruduo – šlapdriba,
Žiemą iškentusios,
Pavasario sulaukia
Ir vaikelius jau vedasi,
Pry pry atskridusios į liūną, –
Taip jų balsus vaizdžiai atkūrė
Antanas Baranauskas...
„Pagalvok, mergela,
Už many aidama“.




Žibučių priesaika


2017 m. kovo 29 d., trečiadienis

Valstybės ranka rašytas raštas – Vasario 16 pasas



Kai tik žmogus išrado raštą,
Prasidėjo jo istorija bekraštė,
Dar archeologai žemę naršo,
Prie raštijos prisideda iškasę.
Mazgai ir molinės lentelės –
Rašė taip, kaip kas išmanė,
Jaučio oda ir pergamentas –
Viskas dabar įgavo aukso vertę.
Ranka rašytas raštas – pats brangiausias,
Jo raidės rodo ir žmogaus temperamentą,
Jo nuotaikas ir lūkesčius to amžiaus.
Istoriją paliudija ir pasas, –
Žmogus valstybę kuria
Ir ją papuošia, savo braižu rašo.



„Laimės žiburys“ - ne praeitis



Yra keliai – į dešinę ar į kairę,
Trečias – gan miglotas,
Vieną iš jų pasirinkai
Ir eik tenai,
Bet kas nurodė kryptį
Ir nutiesė kelius – jau praeitis.
Nešauk, neatsiliepsiu,
Reikia išbandyti savimi, –
Kol kas – svajonė
Ir į kalną kopiu,
Neliesk, pavirsiu akmeniu...
Užkliūsi sekdamas, dardėsi
Ir būsim tik paminklais
Praeities.


2017 m. kovo 28 d., antradienis

Seni praregėjimai



Gerumas – ne privilegija,
Tik Dievo dovana –
Sutikti dorą žmogų –
Prabanga, –
Yra šalia ir blogis,
Kuris tau žiūri į akis,
Už nugaros – gyvatė raitosi,
Į medį įsiropštusi...
Tokia gyvenimo eiga –
Turi ir pats raitytis,
Net šokti pagal muziką,
Kurią užsako kitas.
Ne, ne cinikas esu,
Ieškojau ir ieškosiu
Gerumo, šilumos,
Kuriuos kitiems dalinsiu.


Amžinybės ratas



Baigiau primarginti lapus,
Bet vasara prabėgo
Ir visi nukrito...
Kai skrido gulbės,
Man paliko plunksną,
Kad vėl pavasarį rašyčiau
Ant naujų lapų
Ir kitus žodžius
Apie sūnų paklydėlį
Iš amžinosios Biblijos...
Pražydo klevas ir beržai,
Bet niekas nepakito,
Tas pats žmogus,
Tos pačios aistros
Pasiliko...
Apie ką rašysiu?